Turiu gražias drauges, tarp jų jaučiuosi tokia nevykelė

Sveiki, rašau jums norėdama gauti patarimą. Nenoriu sakyti tao savo draugams, šeimai, nes man atrodo, kad jiems tai nerūpi. Dažnai bijau kalbėti apie save, nes jaučiu, kad kitiems neįdomu, jie nuobodžiauja. Man atrodo, kad kiti laiko mane kvaila, nors žinau, tokia nesu. Bent tol, kol esu viena.
Turiu gražias drauges, tarp jų jaučiuosi tokia bjauri, atstumianti. Man visada atrodo, kad esu šalia tik tada, kai iš manęs kažko reikia. Paduoti, atnešti, palaikyti.
Visos gauna daug dėmesio iš vaikinų, su jomis nori draugauti kiti mokiniai, o aš visada lieku šone. Kad ir kaip garsiai stengčiausi kalbėti – lieku neišgirsta… Tėvai dažnai pykstasi. Užmiegu kartu su jų barniais, o nuo jų pabundu. Seneliai taip pat ne dovana – pastoviai priekaištauja, gero žodžio nesulauksi. Kartais atrodo, kad esu iš nevykėlių šeimos. Kad pati esu nevykus.
Visada labai mėgau piešti ir man tai puikiai sekasi. Lankau dailės mokyklą. Taip pat groju pianinu. Užsiimdama mėgstama veikla stengiuosi nuteikti save, kad viskas nėra jau taip blogai, turiu ką pavalgyti ir apsirengti, bet tuomet išgirstu tėvų barnius, ar įžeidimą mokykloje ir vėl viskas iš naujo. Vėl verkiu, vėluoju į pamokas, nes gėda ateiti paraudusiai. Nenoriu keltis, nes žinau, kad turėsiu iškęsti dar vieną bjaurią dieną.
Atsiprašau už nerišlų tekstą, nemoku parašyti taip, kaip norėčiau. Spėju, kad gaunate daug panašių laiškų, tačiau vis tiek tikiuosi jūsų patarimo.
Saulė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Ugnė Kabelkaitė

Labas, Saule,

Skaitydama Tavo laišką pagalvojau, kad tikriausiai šiuo metu esi nusivylusi ir nusiminusi neturėdama to, ką norėtum turėti – draugystę, pagarbą ir pripažinimą, kad esi vertinga. Matai ir pripažįsti savos stipriąsias puses, tačiau, kaip pati rašai, tik tada, kai būni viena, kai nereikia bendrauti ar kai nereikia susidurti ir su ta realybe, kuri Tave skaudina – tėvų barniais, senelių priekaištas, bendraamžių įžeidimais.

Tikiu, kad vienatvė ir palaikymo trūkumas slegia, o tos dar vienos bjaurios dienos nesinori. Iš patirties žinau, kad kartais žmonėms, kuriems nesinori rytais keltis, nesinori ir kitų dalykų, ir jie pagalvoja apie savižudybę. Nesu tikra, ar Tau tokių minčių kyla, tačiau iš Tavo prašymo suprantu, kad šiuo metu esi nusiteikusi bent jau pabandyti kažką pakeisti ir gyventi kitaip.

Laiške aprašai, iš kurių žmonių sužinojai neigiamus savo bruožus: kiti nuobodžiauja Tau kalbant ir laiko Tave kvaila, draugėms tik kažko reikia iš Tavęs, šeima parodo, kokia nevykėlė esi. Man norisi Tavęs paklausti, iš kur sužinojai, kad nesi kvaila, kad puikiai pieši? Tikriausiai šituos ir dar bent porą gerų dalykų Tau irgi kažkas pasakė ar savo elgesiu parodė. Galbūt tie žmonės nėra Tau tokie svarbūs ar tokie artimi, ar gal ne taip dažnai buvai giriama, tačiau tą būtina atsiminti. Nes gyvenimas nebūna vienpusiškas, tik kartais mes visi linkstame labiau matyti kažkurią vieną pusę. O atgavę pusiausvyrą galime jaustis tvirčiau ir lengviau priimti mums reikalingus sprendimus.

Kad būtų lengviau pajausti visokį gyvenimą, pabandyk rašyti jausmų dienoraštį. Užrašyk jame Tau per dieną kilusius visus kilusius jausmus ir juos sukėlusias situacijas. Rašyk viską – ir tai, kas pataisė ar sugadino visą dieną, ir tai, kas atrodo tik smulkmena, ką užrašyti lengva ir ką galbūt norėtųsi nuslėpti ar nutylėti ir nuo savęs pačios. Ilgainiui pamatysi, kad ir jausmai, ir situacijos keičiasi, kad tikriausiai nebūna vien blogų ar vien gerų dienų. Tikėtina, kad po kurio laiko išmoksi atpažinti, kokios situacijos Tau sukelia malonius, o kokios – nemalonius jausmus, kiek įtakos tų situacijų atsiradimui Tu turi pati, ką gali padaryti, kad norimos patirtys kartotųsi, o nenorimos taptų retesnėmis ar mažiau skaudinančiomis. Ir tada bjaurių dienų bus mažiau.

Psichologė Ugnė Kabelkaitė
Iliustracija: AdinaVoicu / pixabay.com