Vaikinai mane traukia, bet labai bijau įsipareigojimų

Klausimas:

Sveiki. Esu 20 metų mergina. Jau keletą metų mane kamuoja toks nerimas, kaip šešėlis, todėl pamaniau gal jūs galėtumėte man padėti.
  Aš labai bijau įsipareigojimų. Vaikinai mane traukia, nesu homoseksuali. Bet kažkodėl bijau įsipareigoti, visada lieku viena. Tačiau tuo pat metu ir noriu būti mylima, sukurti šeimą, turėti vaikų. Bet jau praradau viltį, kad taip atsitiks. Numanau, kad tokiai baimei įtakos galėjo turėti mano tėvų pavyzdys. Jie nelaimingi, visada matydavau juos besipykstančius. Kažkodėl įsikaliau sau į galvą, kad ir manęs laukia toks gyvenimas. Dažnai galvoju, jog nesu verta meilės. Po truputį atrandu labai daug charakterio panašumų tarp savęs ir motinos ir labai bijau, kad mano santuoka bus tokia pat nesėkminga kaip jos. Visada, kad ir koks vaikinas mane mergindavo, mano pasąmonė taip viską sudėliodavo, kad likčiau viena. Pavyzdžiui: prisigalvoju nebūtų dalykų, kad tas vaikinas bus neištikimas, kad nori su manimi tik permiegoti ir t.t. O kai tikrai mano reikalavimus atitinkantys siūlydavo savo draugystę, net negalvodavau atsakyti tuo pačiu, visada palikdavau draugų lygmenyje. O kiti tai ne pakankamai gražūs, per kvaili ar dar kažkas tokio.
  Mėginau keisti gyvenimo požiūrį, bet ta pasąmoninga baimė man neleisdavo pereiti į įsipareigojimus. Man net nepatinka kai mane kas nors liečia. Dažniausiai užsidarau savyje, ir su niekuo nebendrauju, nes mano draugės turi vaikinus, o aš viena ir mane tai liūdina. Patarkite, kaip sunaikinti pasąmonėje slypinčią baimę?

Atskymas:

Dėkoju už jūsų laišką. Iš tiesų yra sunku gyventi su tokiu nerimu ir dvilypiais jausmais kokius patiriate. Jūs labai norite artimų santykių, liūdite, jog jų neturite, ilgitės jų, o iš kitos pusės labai jų nenorite ir bijote.

Iš jūsų laiško suprantu, jog bandote suvokti savo dvilypumo priežastis ir jas po truputį aptinkate. Tikriausiai esate teisi, jog jūsų tėvų santykiai įtakoja jūsų dabartinį požiūrį į santykius su vyrais, su tuo susijusias baimes ir jausmus. Taip pat neabejotinai jūs vienaip ar kitaip esate panaši į savo tėvus ir, tikriausiai, kai kuriose gyvenimo situacijose elgiatės būtent taip, kaip jie.

Tėvų įtaka, ir genetinė, ir auklėjamoji, ir pavyzdžio yra neabejotinai stipri kiekvieno žmogaus gyvenime, tačiau gera žinia yra ta, kad kiek bebūtų stipri ta įtaka, jūs nesate savo pačios tėvai, jūs esate atskiras, autentiškas žmogus ir turite galimybę nugyventi savo gyvenimą autentiškai, nebūtinai kartodama tėvų padarytas klaidas.

Kalbant apie įsipareigojimus, ar esate sau atsakiusi į klausimą, ko būtent įsipareigojimuose bijote labiausiai? Kas būtent juose gąsdina? Ką reiškia jums žodis įsipareigoti? Kokį veiksmą, būseną, jausmą ar ką kitą jis reiškia?
Iš to, ką skaitau jūsų laiške, panašiau, jog bijote ne įsipareigojimų, o atstūmimo, įrodymo, jog nesate, nebūsite mylima, bei apskritai nesėkmės santykiuose. Bijote to, ką yra patyrusi ir išgyvenusi jūsų mama.

Paradoksalu, tačiau kaip tik tai, ko labiausiai bijote, pati sau ir susikuriate – jausmą, jog esate atstumta, nemylima, nereikalinga. Tai tikriausiai geriau pažįstamas jausmas, nei būti mylima, priimta, reikalinga. Dėl to tas jausmas yra savotiškai saugesnis, ir bijodama jo, tam tikra prasme bijote tokio jausmo netekti. Tikriausiai tai viena iš priežasčių, dėl kurios jį tokį susikuriate sau ir jo laikotės atstumdama partnerius. Kartoti pažįstamus tėvų santykių modelius yra saugiau, tačiau nebūtinai geriau.

Šiaip ar taip, turėdama tėvų pavyzdį, jūs turite galimybes sukurti kitokius, geresnius santykius. Jūs žinote, kaip santykiai tampa blogais, ir kas juos tokiais daro. Tad turite galimybę to nedaryti rinkdamasi savo autentišką kelią ir būdą. Jums svarbu patikėti savo galimybėmis būti autentiška, kitokia ir tuo, jog jūs nesate savo tėvai ir jūs neprivalote gyventi kaip jie.

Patikėti tuo, jog galite rinktis, jog galite pati daryti sprendimus, galite pati mėginti, kurti, išgyventi sėkmes ar nesėkmes, iš jų mokytis ir tobulėti.
Linkiu jums sėkmės jūsų pačios autentiško kelio paieškose. Jei jis pasirodys pernelyg sunkus jums, visada galite kreiptis rimtesnės psichologo pagalbos. Sėkmės ir drąsos jums!

Psichologė Giedrė Gutautė – Klimienė
seimospsichologas.org