Žmogaus gyvenimo tikslas

Mūsų kultūra didesne dalimi neigia realybę. Mums nuolat žadama, kad galima gyventi idealiame pasaulyje, kuriame viskas lengvai pasiekiama, kuriame nemalonių patirčių įmanoma išvengti ir pasitenkinimas jame įvyksta nedelsiant. Maža to, sakoma, kad jei negyveni tokiame pasaulyje, tai su tavimi kažkas negerai.

Deja, bet šis idealusis ‒ iliuzijų karalystė. Kad ir kiek daug žada, jis tiesiog neegzistuoja. O kaip tik tikra yra tai, kad:

• Gyvenime esama skausmo ir nelaimių.
• Ateitis neaiški.
• Norint ko nors pasiekti reikia drausmės.
• Mes nesame ypatingi. Kad ir ką darytume, tam tikrų gyvenimo aspektų negalime išvengti.
• Tai niekada nepasikeis.

Dažnai žmonėms peršama iliuzija teigia, kad galima pakilti virš nemalonių gyvenimo įvykių srauto. Reklamuojami įvairūs produktai žada, kad padės patekti į idealią tikrovę. Idealus pasaulis su tobulais žmonėmis yra tarsi momentinė nuotrauka ar atvirukas. Bet tai yra dvasinė mirtis, nes gyvenimas yra veiksmas, įvairūs įvykiai mums leidžia prisiliesti prie judančios, kintančios ir prasmingos visatos. Jei likimas supintas iš įvykių sekos, psichikos sveikata yra gebėjimas priimti likimą su džiaugsmu.

Į viską galima pažvelgti su tam tikra filosofija:

• Neigiami įvykiai įvyksta.
• Jei jie nutinka, tai dar nereiškia, kad su Jumis kažkas blogai.
• Neigiamas įvykis visada suteikia galimybę.
• Asmeninis augimas, dvasinių/vidinių įgūdžių ugdymas[pvz.: tvirtumas, sąmoningumas, priėmimas, dėkingumas] yra svarbiau, nei siekti rezultato.

Neįmanoma žinoti, kokia neganda laukia ateityje, bet ši filosofija apsaugo nuo pasimetimo, kuris ištinka, kai nelaimės užklumpa mus netikėtai. Ji suteikia erdvės žengti žingsnį atgal, atsitapatinti, įvardinti kas nutiko, įvertinti ramiai. Įvykis iš asmeninio tampa bendriniu. Sakykime, romantinis išsiskyrimas išmoko įgūdžių, kurie padeda tapti labiau emociškai savarankiškiems. Įvykis gali būti akivaizdus blogis, bet galime juo pasinaudoti ir jo dėka save sustiprinti, užuot leidę jam mus gniuždyti.

Įgūdžius, kuriuos ugdo skausmingi įvykiai geriau laikyti ne psichologiniais, o dvasiniais, mat tai primena, kad esame didesnės visumos, visatos dalis, kuri mus veikia būtent per įvarius įvykius (ypač nepalankius). Ieškant prasmės kasdieniuose atsitikimuose šie dvasiniai įgūdžiai padeda užmegzti ryšį su visata.

Išmėginkite eksperimentą. Kai kitą kartą nutiks kas nors nemalonaus, pritaikykite įvykių filosofiją. Stebėkite, kaip jaučiatės. Jei darysite tai nuoširdžiai ir nuolat, apčiuopsite pirmuosius tų įvykių gilesnės prasmės ženklus. Jūsų patirtis ims keistis. Pramokus įvykius versti mokytojais, tikroji patirtis taps filosofijos pamatu.

Tai yra žmogaus gyvenimo tikslas.

Phil Stutz “Gyvenimo pamokos” (2024, 15-19 p.)
Iliustracija: Dane Deaner / Unsplash
Parengė Edvardas Šidlauskas