K. G. Jungas: Neurozė1 (1)
Gerai atsimenu vienos tikėjimą praradusios žydės atvejį … Merginą jau daugelį metų kankino sunki nerimo neurozė [Psichikos sutrikimas, kuriam būdingas sekinantis, nuolatinis nerimas ar netinkamas elgesys, mažinantis nerimą] … Ėmiau studijuoti anamnezę, bet nieko ypatingo neradau.
Tai buvo supasaulėjusi, vakarietiška žydė, apsišvietusi iki kaulų smegenų. Pradžioje negalėjau suprasti jos atvejo … kadangi nepastebėjau ją turint nors dalelę tėvo komplekso, pasiteiravau jos, kaip paprastai tokiais atvejais darau, apie jos senelį. Ji trumpam užmerkė akis, aš tai pastebėjau ir iškart supratau: štai kur šuo pakastas!
Taigi paraginau ją papasakoti apie savo senelį ir sužinojau, kad jis buvo rabinas ir priklausė judaizmo sektai. „Ar turite galvoje chasidizmą?“ – paklausiau aš. Ji patvirtino. „Jei jis buvo rabinas, gali jis buvo net ir cadikas [Cadikas – judaizme dvasinį tobulumą pasiekęs asmuo, kitaip tariant, šventasis]?“ – toliau klausinėjau aš.
Ji atsakė: „Taip. Pasakojama, kad jis buvo šventas ir turėjo du veidus, tačiau visa tai nesąmonės! Tokių dalykų nebūna!“
Tuo anamnezė ir baigėsi. Supratau jos anamnezės istoriją ir paaiškinau merginai: „Dabar Jums pasakysiu kai ką, ko Jūs gal būt nenorėtumėte priimti. Jūsų senelis buvo cadikas. Jūsų tėvas atsimetė nuo judaizmo tikėjimo. Jis išdavė paslaptį ir pamiršo Dievą. O jūs sergate neuroze, nes Jus kankina Dievo baimė!“ Šie žodžiai ją paveikė lyg žaibas …
Jos širdyje glūdėjo pašaukimas šventumui. Tačiau ji neturėjo jokių mitologinių idėjų, todėl esminiai jos asmenybės bruožai negalėjo pasireikšti. Visi jos troškimai sukosi apie flirtą, gražius drabužius ir seksą, nes ji nieko daugiau ir nepažino. Ji vadovavosi tik intelektu ir gyveno beprasmišką gyvenimą.
Tačiau tikrovėje ji buvo Dievo vaikas, kurio gyvenimo tikslas – vykdyti Jo slaptą valią. Turėjau jos prote pažadinti mitologines ir religines idėjas, nes ji priklausė tokiems žmonėms, kurie pašaukti dvasinei veiklai. Taip jos gyvenimas įgavo prasmę, o iš neurozės neliko nė pėdsako …
Esu dažnai matęs, kaip žmonės tampa neurotiški, jei pasitenkina nepakankamais arba klaidingais atsakymais į gyvenimo klausimus. Jie siekia geros tarnybos, vedybų, reputacijos, išorinės sėkmės arba pinigų, tačiau lieka nelaimingi ir neurotiški net pasiekę, ko ieškojo. Tokie žmonės būna įkalinti per daug ankštame dvasiniame akiratyje. Jų gyvenimas neturi jokio patenkinamo turinio, jokios prasmės.
Išugdžius platesnę asmenybę neurozė dažniausiai dingsta. Todėl nuo pat pradžios ypatingą reikšmę teikiau asmenybės vystymuisi.
…
(Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010, 198-201 p.)
…
Susiję rašiniai: K. G. Jungas: Žmogžudystė
„>alert(‘psichika.eu’);