meile
Foto: Klisarova/flickr.com

Klausimas: Turbūt nedažnai parašo panašaus amžiaus moterys. Man 51… Gyvenime daug teko studijuoti, mokytis, taip pat ir psichologijos. Deja, gyvenimiškos išminties bandau išmokti gyvendama. Mano anamnezė visapusiškai komplikuota: augau be tėvo, kuris išėjo iš šeimos man gimus, nes nepakentė mamos ir močiutės „mobingo“. Užaugau su sese. Kaip ir reikėjo tikėtis – abi esame senokai išsiskyrusios, jau užauginusios vaikus. Sesė vyrą „pakentė“ keliolika metų, aš „kankinausi“ net 22 metus su visai man svetimu žmogum – reikėjo užauginti ir ant kojų pastatyti 3 vaikus. Ištekėjau ne iš meilės, nors įvairių šansų buvo ne vienas.

Tuo, su kuriuo visą gyvenimą jungė romantiški jausmai – nepasitikėjau ir tiek… Žinau, kad visa tai atėjo iš vaikystės, iš baisaus mamos ir močiutės nepasitikėjimo vyrais, iš jų liūdnų patirčių… Vyrai mane „linkę įsimylėti“, bet sieloje esu vieniša. Nenorėčiau vienišos senatvės, vaikus „paleidau“, nors ir sunkokai, bet turiu sveiko proto ir jiems gyvenimo nesiruošiu gadint senatviniais marazmais.

Bandau kurti santykius su panašaus amžiaus ir likimo vyriškiu, emigravusiu į Skandinaviją. Abejoju, ar galėsiu sukurti darnius santykius su savo charakteriu. Mano amžiaus vyrai moterį dažniausiai traktuoja, kaip „žmogaus draugą“, „vyro priedą“ ar „aptarnaujantį personalą“. Toli gražu tokia nesu. Negi teks atsisakyti „savojo AŠ“ , vien dėl to, kad senatvėje nereikėtų vienai „medituoti“ socialinės globos namuose?

Bijau, kad teks „kariauti“ su naujuoju draugu – abu esame ne dovanėlės“ ;) Kaip nepaversti santykių „frontu“, jo ir savo gyvenimų – „pragaru“ ir eilinį kartą neatsidurti prie tos pačios „suskilusios geldos“? Išsiskyrusi su sutuoktiniu, pusantrų metų draugavau su gana įdomiu vyriškiu, bet… „grąžinau“ jį į buvusią šeimą, visų mano pažįstamų nuostabai ir jo giminės džiaugsmui… Ar pavyks atsisakyti „feministinių idėjų“, jei labai stengsiuosi? O gal čia „patologinis įgimtas feminizmas“ ir net nebandyti kažko keisti? Dauguma moterų tiesiog bijo likti vienos, aš pasąmonėje lyg tai ir jaučiu, bet… Taip gera nuo nieko nepriklausyti… Laima

Komentaras: Sveiki, ponia Laima, esate visiškai teisi: vyresnio amžiaus žmonės daug rečiau kreipiasi psichologo pagalbos. Ko gero yra keletas to priežasčių. Visų pirma – tai sovietinis mentalinis palikimas: juk buvo manoma, kad pas psichologą eina tik „išprotėję“ žmonės, o „sveiki“ žmonės su savo problemomis privalo susitvarkyti patys.

Taipogi – egzistuoja jaunystės kultas: tik jauni žmonės gali pilnavertiškai gyventi, išgyventi dramas, patirti seksualinius potyrius, o po kokių 45-erių tampi praktiškai nurašytas. Kita priežastis – ilgainiui pradeda atrodyti, kad tai, kas jau taip ilgai yra su mumis, yra nebepakeičiama, tad nebėra prasmės gilintis į save ir savo emocinį skausmą.

Tikrai, dauguma moterų bijo likti vienos, tiesą sakant, dauguma žmonių labai bijo likti vieni, ir vyrai to bijo ne ką mažiau nei moterys. Buvimas vienai (-am) ir vienišumas yra ne tas pats: vienatvę galima patirti ir išgyventi visiškai  skirtingai.

Yra žmonių, kurie gali būti vieni, tačiau nesijausti vieniši. Juos džiugina jų pačių kompanija, o į santykius jie žvelgia ne kaip į išsigelbėjimą, bet kaip į papildomą laimės šaltinį.

Būdami vieni jie taip pat jaučiasi laimingi. Kitas polius – žmonės, kurie jaučiasi vieniši visą laiką, o tą vienatvę ir tuštumą bando užpildyti bet kokiais santykiais ar veikla, kurie padėtų nesijausti tokiais vienišais.

Atrodo, kad jūs, Laima, vieniša jautėtės visą gyvenimą: iš pradžių šeimoje, kurioje gimėte, po to savo susikurtoje šeimoje – rašote, kad net 22 metus gyvenote su jums svetimu žmogumi. Vėlesniuose santykiuose, kuriuose jautėtės kiek geriau, taip pat negalėjote jaustis saugiai – šis žmogus turėjo šeimą. Ko gero ir dabar jums nelabai patinka santykiai, kuriuose esate, antraip jūs tiesiog džiaugtumėtės tais santykiais ir daugiau matytumėte pozityvias jų puses. Pagalvokite, ar juose jaučiatės ne vieniša?

Svarbu, kad suprastumėte, jog dabar nebeprivalote gyventi dėl kažko ar kažkam. Jūsų gyvenimas yra tik jūsų pačios reikalas – būtent jūs renkatės su kuo būti (ar nebūti) ir kaip, net jei 50 su virš metų manėte, kad neturite tos pasirinkimo laisvės.

Laimingi galime jaustis tik gyvendami poroje?

Mus visus be galo stipriai veikia išmoktas kultūrinis žinojimas, kad laimingi galime jaustis tik gyvendami poroje, šeimoje, taipogi – mūsų tėvų ir senelių gyvenimo scenarijai, kuriuos paprastai nesąmoningai kartojame, jų primestas kaltės jausmas. Tuomet vėl ir vėl renkamės kankinančius prisirišimus. Visgi dabar ko gero atėjo toks metas, kada jūs, Laima, galite išdrįsti nebekišti savęs į senus išaugtus marškinius ir nebekartoti viso šito absurdo. Juk akivaizdu, kad jūs pasikeitėte, kad jumyse per tuos ilgus, anot jūsų pačios, gyvenimiškos „išminties“ metus įvyko virsmas, tik, atrodo, dar ne iki galo leidžiate sau tuo patikėti.

Galbūt jūsų mintys nėra kažkokie „feministiniai paistalai“, o tiesiog noras pilnaverčių, lygiaverčių, praturtinančių santykių? Atrodo, kad šiuo metu jums santykiai asocijuojasi su priklausomybe, tačiau tikri lygiaverčiai santykiai nėra priklausomybė, greičiau atvirkščiai – tai dviejų savarankiškų asmenybių susitikimas. Galbūt jums iš pradžių svarbu atrasti save, išmokti gerai jaustis savo kompanijoje, prisijaukinti savo vienatvę, pajausti savo ribas ir savarankiškumą, ir tik tada kurti santykius?

Savo laiško paskutiniame sakinyje kaip tik ir užsimenate apie troškimą nuo nieko nepriklausyti. Gal imkite ir padarykite tai, ko taip seniai ilgėjotės – nepriklausykite nuo nieko, būkite savo gyvenimo šeimininkė ir režisierė, pasiskirkite pagrindinę rolę savo gyvenime ir gyvenkite jį taip, kaip norite.

Ir tik tada, jei pakeliui atsiras toks žmogus, kuriam patiksite tokia, kokia esate, su savo „ne dovanėlės“ charakteriu bei „feministiniais paistalais“, ir kuriam reikės kompanionės ir partnerės, o ne „vyro priedo“ ar „aptarnaujančio personalo“, galėsi rimtai pagalvoti, ar jau norite nutraukti savo sandorį su vienatve ir pakankamai gerai jaučiate savo ribas, kad galėtumėte įsileisti tą kitą žmogų.

Šiuo atveju, labai svarbu įsiklausyti ir rimtai reaguoti į savo vidinius pojūčius, jausmus, kurie kyla bendraujant su vienu ar kitu žmogumi: ar jaučiatės girdima, svarbi, suprasta, ar galite būti savimi, ar jaučiate, kad gaunate iš santykių panašiai, kiek atiduodate, ar šis ryšys turtina, džiugina. Jei pastebite, kad prarandate energiją, gyvybingumą ir gyvenimo džiaugsmą, kad darotės irzli, įsitempusi, tuomet gal tikrai, jūsų žodžiais tariant, geriau medituoti vienai.

Joks santykis tikrai nėra vertas, kad jame prarastume save, „kankintumėmės“, nes išdavę save ir aukodamiesi (pavyzdžiui, dėl baimės būti vieniems), žlungame kaip asmenybės, senka mūsų vidinė galia. Taigi, Laima, girdėkite save, atidžiai klausykitės savo vidinių balsų, paisykite savo kūno siunčiamų ženklų, o jie ir padės pasirinkti, kaip gi jums gyventi toliau. Sėkmės!

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt

loading...