Vmm9d

Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“ (2009)
Leidykla: Trigrama
Šią knygą: Galite įsigyti pas mus!

Pirmą kartą šią knygą skaičiau po to, kai VGTU „Palėpės“ teatre pamačiau spektaklį „Labirintas“. Keturios spektaklio valandos neprailgo, stebint protiškai atsilikusio vaikino, vardu Čarlis, begalinę motyvaciją tapti protingesniu. Mintys ir klausimai vejantys vienas kitą tiesiog skatino paimti į rankas Daniel Keyes romaną „Gėlės Aldžernonui“. Knygą sukramčiau per kelias dienas, turiu prisipažinti, klausimų nesumažėjo.

Nugulus klausimų nuosėdoms, ryžausi skaityti dar kartą.

„Kai esi protingas, turi daug draugų ir niekada nesijauti vienišas“

Pagrindinį herojų galima pamilti jau nuo pirmų knygos puslapių. Jo naivus požiūris į gyvenimą, draugus kelia tik šiltus jausmus, o motyvacija tobulėti ir tapti protingesniu – negali nežavėti. Skaitydamas knygą, tarsi tampi Čarlio draugas, kartu su juo džiaugiesi kiekviena mažyte jo pažanga. Bet, kuo protingesniu jis darosi – tuo sudėtingėja jo charakteris. Augantis jo intelektas, paverčia jį ne šiaip protingu, bet leidžia jam peržengti žmonijos suvokimo ribas. Ir… bėgdamas nuo vienatvės, jis dabar jaučiasi dar vienišesnis nei bet kada anksčiau – aplinkiniai ir tie patys mokslininkai pradeda jo nekęsti dėl jo, tenka pripažinti, skausmingų įžvalgų.

„Iki šiol viskas buvo gerai, kai jie galėjo juoktis iš mano nesuvokimo ir atrodyti protingesni šalia manęs. Bet dabar viskas pasikeitė – dabar jie šalia manęs jaučiasi idiotais. Pradedu pastebėti, kad mano stulbinantis augimas pabrėžia jų trūkumus“

Ir ateina diena, kuomet Aldžernonas pradeda klysti. Visi supranta, kad geri operacijos rezultatai suteikia trumpalaikį efektą, ir Čarliui nelieka nieko kito tik laukti kiek jam liko laiko…

Knyga paprasta ir sudėtinga vienu metu. Jo sudėtingumas ir įdomumas auga kartu su jos pagrindiniu herojumi Čarliu. Jam augant sudėtingėja narpliojamos temos, keliami egzistenciniai klausimai.

„Intelektas yra viena nuostabiausių žmonijos dovanų. Bet dažnai žinių poreikis tėra troškimas atrasti meilę. Tai kažkas naujo, ką supratau visai neseniai. Iškėliau hipotezę: intelektas be gebėjimo duoti ir gauti lydi į moralinį lūžį, į neurozes ir netgi psichozę. Kita vertus protas susidomėjęs tik pačiu savimi, nesidomintis žmogiškais santykiais, lydi tik į skausmą ir smurtą“

Ir nors Čarlio protiniai sugebėjimai kasdien auga, jis tampa pats sau priešas, suvokdamas, kad jo sugebėjimai tiek emociškai, tiek psichologiškai išskiria ir atskiria jį iš kitų žmonių.

Su kiekvienu puslapiu skaitytojas yra įtraukiamas į atsakymo, ką reiškia būti žmogumi, paieškas. Čarlis kasdien vis labiau supranta, kad jis visada liks gydytojų ir mokslininkų tveriniu – eksperimentu, kurio egzistavimas remiasi į didžiojo mokslo atradimą. Jis ne žmogus. Jis eksperimento rezultatas.

Bet….

Kas laukia Čarlio Gordono, kuriam per keletą mėnesių lemta nueiti viso gyvenimo kelią?

Tai knyga apie džiaugsmą, skausmą, išdavystę, draugystę, smalsumą, grožį ir… netektį.
Tai knyga apie konfliktą tarp emocijų ir proto, tarp to, kas yra tiesa ir to, kokios tiesos mes norime.
Tai knyga apie begalinį žmogaus paprasto priklausomumo troškimą.

Parengė:
Elnora J.

loading...