fbpx

Gero kontakto su vaiku principai
0 (0)

young beautiful family with child posing on the building background

Sveikatos priežiūroje vienas pagrindinių veiksnių efektyviai gydyti yra bendravimas su pacientais, o ypač su vaikais. Tiek verbalinis ir neverbalinis bendravimas su vaikais yra unikalus ir skiriasi nuo bendravimo su suaugusiais savo struktūra, formatu bei kontekstu. To gali būti ir turi būti išmokta. Bendravimo įgūdžiai itin daro įtaką paciento atvirumui, gydymo eigai, adaptacijai ir gydytojo patarimų priėmimui. Išsiugdžius šiuos įgūdžius, gydytojas gali tikėtis gero kontakto su vaiku. Tvirtam kontaktui suformuoti labai svarbi yra motyvacija.

Ligos atveju suaugę yra motyvuoti kreiptis pas specialistus, kadangi suvokia šių paslaugų naudą. Vaikai nesupranta, kodėl jie turi vykti į gydymo įstaigą, kalbėtis su jiems nepažįstamais žmonėmis, leisti liesti juos svetimiems žmonėms ( gydytojams, slaugytojams) . Todėl kiekvieno specialisto tikslas yra – vaiko motyvacijos kėlimas. Vaikų motyvaciją bendravimui su gydytojais stipriai veikia:

  • Aplinka

Kad gydytojo kuriamas kontaktas su vaiku būtų efektyvus, svarbu ne tik kaip gydytojas bendraus, bet ir kokioje aplinkoje tai darys. Atvykęs vaikas į gydymo įstaigą su viskuo pirmiausia susipažįsta matydamas, girdėdamas ir lytėdamas. Būtent dėl to norint teisingai užmegzti kontaktą reikia duoti vaikui laiko patyrinėti aplinką, atsakant į jam rūpimus klausimus. Galima leisti vaikui pasivaikščioti keletą minučių po kabinetą, leidžiant paliesti jį dominančius daiktus. Pats kabinetas turėtų būti jaukus ir pritaikytas prie vaiko poreikių: patogūs krėslai, vaikus dominantys žaislai, knygos, priemonės higienos mokymui. Tik jaukioje aplinkoje vaikas nesijaus įsitempęs, priims kaip įdomią, priimtiną aplinką ir gydytoją kaip šios aplinkos dalį.

  • Gydytojo išvaizda

Svarbu nepamiršti, jog aplinką sudaro ne tik patalpa, bet ir paties gydytojo išvaizda. Nemažai atliktų mokslinių tyrimų rezultatai rodo , kad vaikai mieliau renkasi gydytoją, vilkintį spalvotą aprangą nei baltą. Balta spalva vaikui asocijuojasi su švara ir sterilumu, kuri neleidžia jam pažvelgti į gydytojo vidinį pasaulį. Balta spalva tarsi užmaskuoja žmogaus asmenybę, o vaikams yra labai svarbus kontaktas su žmogumi, svarbu jį pažinti, tarsi „ paliesti“ ir nuspręsti, kiek patikimas šis dėdė ar teta ir ar aš galiu juo pasitikėti.

  • Verbalinė informacija

Bendraujant su vaiku, svarbu kalbėti jo kalba, vengiant sudėtingų išsireiškimų bei jam nesuprantamų žodžių. Būtina atsižvelgti į vaiko amžių, jo žodyno platumą, supratingumo lygmenį.

Būtent dėl to reikia teisingai pasirinkti tinkamą „žodyną“. Neteisingai parinkti žodžiai gali netgi įžeisti, išgąsdinti ar būti visiškai nesuprantami. Tai gali sukelti sunkumų gydyti ir skatinti tolesnį bendradarbiavimą su vaiku. Be to, svarbu vengti tokių frazių kaip : „ nėra ko jaudintis“ ar „visai neskaudės“ – vaikai nuspręs, kad galbūt yra ko jaudintis ar galbūt vis tik skaudės.

Be kalbų apie procedūras svarbu rasti bendrą kalbą su vaiku, kalbant apie jam svarbius dalykus pvz.: apie to laiko populiarius filmus, jų veikėjus, žaidimus, pramogas. Reikia žinoti to laikmečio vaikų laisvalaikio tendencijas, madas, kompiuterinius žaidimus. Jei gydytojas parodys susidomėjimą vaiko pasauliu, jis jį priims į savo draugų ratą ir pasikliaus šiuo specialistu, nes vaikai žino, kad draugais reikia pasikliauti ir jais pasitikėti.

  • Neverbalinė informacija

Bendraujant su vaiku be pasakomų žodžių lygiai tokią pačią reikšmę turi ir tonas, kuriuo pasakoma informacija. Taip pat reikia reguliuoti kalbėjimo greitį – per greitas kalbėjimas gali išmušti vaiką iš vėžių ir jis nieko nebegirdės. Be to, kalbant su vaiku, svarbu gydytojui nerodyti jokio susijaudinimo, elgtis ramiai, nedaryti staigių judesių, kad nesukelti vaikui dar didesnio jaudulio. Vaikai labai jaučia sklindančią nuotaiką. Pajutęs blogą nuotaiką atitinkamai reaguos ir gali atsisakyti bendrauti su specialistu. Svarbu žinoti, kad kartais neverbalinė informacija perduodama nesąmoningai. Dėl to yra svarbu apgalvoti savo judesius. Neverbalinėje komunikacijoje svarbu : veidas, akys, gestai, kūno pozicija, kūno kontaktas ( lytėjimas).

Veidas yra pagrindinė matoma ir pasitikėjimo suteikianti dalis. Vaikui matoma gydytojo šypsena yra vienas svarbiausių instrumentų bendraujant. Matydamas gydytojo veide šypseną, vaikas jausis saugus, neturės pagrindo jaudintis, nejaus ar jaus mažesnę baimę atliekamoms procedūroms.

Akių kontaktas jau pradžioje susitikimo sukuria pasitikėjimą. Geriausias efektas – tas pats lygis tarp paciento ir gydytojo. Dėl to labai naudinga prie mažesnio vaiko priklaupti, ar atsitūpti norint su juo užmegzti artimesnį kontaktą.

Kūno pozicija turi rodyti ramumą, tvirtumą. Svarbu kad nebūtų sukryžiuotos rankos ant krūtinės ar rankos paslėptos kišenėse, trepsinti, rodanti nerimą – koja. Visi kūno judesiai turi būti ramūs, apgalvoti ir tikslingi. Tuo tarpu jaučiantis nerimą ar baimę vaikas, dažniau nei paprastai muistosi, keičia sėdėjimo pozicijas. Tai yra normalu, dėl to reikia nereaguoti į vaiko judesius, nedrausminti jo, leisti pasitaisyti, atrasti patogią padėti. Vaikui suprantant, kad jis laisvai gali jaustis, suteiks pasitikėjimo ir ramybės.

Lytėjimas yra taip pat svarbi bendravimo dalis. Vaikui įėjus į kabinetą, gydytojas turėtų paduoti ranką, tarsi sakydamas „ man malonu tave matyti“. Prisilietimas leidžia artimiau pažinti pašnekovą, sumažina jaučiamą nerimą, didina abipusį pasitikėjimą. Uždėti ranką ant riešo ar peties gydytojas turėtų ir tais atvejais, kai mato jog vaikas jaudinasi, jaučia baimę ar net skausmą. Liesdamas vaiką specialistas tarsi sako „ aš esu su tavimi, aš padėsiu tau įveikti šią baimę ar skausmą“.

Kitas svarbus gero kontakto su vaikais principas- gydytojo pagalba padedanti įveikti vaikų baimes atvykus į gydymo įstaigą.

Baimė – ryškaus nerimo būklė, susijusi su tam tikru objektu, žmogumi ar situacija. Jausdamas baimę, vaikas įvairiausiais būdais mėgina sau padėti ir jas įveikti ( vengti situacijų, kurios sukelia baimę). Pagrindinės vaikų baimės atvykus į gydymo įstaigą yra:

  • baimė būti atskirtam nuo tėvų;
  • naujos aplinkos baimė;
  • nežinomybės baimė;
  • skausmo baimė.

Baimė būti atskirtam nuo tėvų. Vaikai sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą su tėvais, kadangi tėvai vaikui yra saugumo garantas, padedantis priimti sprendimus, daryti išvadas, sumažinti baimes ir suteikti vaikui pasitikėjimo savimi. Atvykus į gydymo įstaigą, specialistų tikslas ne padidinti vaiko nerimą, o jį sumažinti. Todėl vaiko pilnai izoliuoti nuo tėvų nerekomenduotina. Mažasis pacientas turėtų pro atidarytų durų plyšelį matyti jį atlydėjusį šeimos narį. Jei konsultacija trunka ilgai, vaikas turi turėti galimybę išeiti iš kabineto pasitikrinti, kad jo tėvai sėdi toje pačioje vietoje, kur juos ir paliko.

Naujos aplinkos baimė. Kiekviena nauja aplinka vaikui kelia nerimą ir baimę, kadangi jo adaptacinės galimybės yra ribotos dėl patirties ir informacijos stokos. Todėl specialistai vaikams turėtų leisti keletą minučių patyrinėti aplinką, pasivaikščioti po kabinetą, liečiant juos dominančius daiktus, atsakant į jiems rūpimus klausimus.

Nežinomybės baimė. Nežinomybės baimė atsiranda dėl informacijos stygiaus, todėl specialistų uždavinys suteikti vaikui kuo daugiau informacijos apie atliekamas procedūras. Rekomenduotina vaikui papasakoti kas bus daroma. Dažniausiai vaikų gydytojai naudoja sakyk-rodyk-daryk techniką (TSD technique). Galima procedūrą pademonstruoti naudojant lėlę ar kitą žmogų prieš atliekant gydymą vaikui. Vaizdžiai pademonstruoti atliekamą procedūrą galima ir naudojant video įrangą. Tai ypač naudinga pirmą kartą atėjusiems vaikams.

Skausmo baimė. Kiekviena gyva būtybė bijo skausmo, labiausiai jo bijo vaikai. Todėl reiktų negąsdinti vaiko, o jį nuraminti. Jei vaikas sako “ aš bijau, kad man skaudės”, reiktų neraminti, kad neskaudės ( taip mes apgausime vaiką), o sakyti “ aš suprantu, kad tu bijai, bet mes pasistengsime padaryti viską kuo greičiau, kad tau mažiau skaudėtų”.

Su vaikais dirbantiems gydytojams svarbu užmegzti santykį ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais. Dažnai kreiptis pagalbos dėl vaiko kai kuriems tėvams gali būti didelis iššūkis, nes jie tuo parodo ir pajaučia savo pažeidžiamumą, ir kartais, nesąmoninga baimė pasirodyti pažeidžiamam yra didesnė, nei poreikis padėti vaikui. Todėl specialistų uždavinys yra sumažinti tėvų baimes , tik tuomet galime tikėtis, kad tėvai tęs jų vaikui reikalingą pagalbą. Dėl to labai svarbu sukurti saugią atmosferą ne tik vaikui, bet ir tėvams.

Literatūra:
1. Marcia Levetown and the Committee on Bioethics ,,Communicating With Children and Families: From Everyday Interactions to Skill in Conveying Distressing Information‘‘. Pediatrics, 2013
2. Психология семьи и больной ребенок. Учебное пособие. Хрестоматия (Составители: О.В.Защиринская, И.В.Добряков). СПб.: Речь, 2007.
3. Grigaliūnienė V. Šeima ir vaiko emocinis pasaulis. Mokomoji knyga. KMU, 2009
4. Reid L. Vaikų nerimas. Vilnius: Baltos lankos, 2010.
5. Хасьминский М. Анатомия страха. [Peržiūrėta 2015 08 09]. Prieiga per internetą <http://www.pobedish.ru/main/strah>.
6. Энкельманн Н. Что такое страх и как его перебороть? [Peržiūrėta 2016 0812]. Prieiga per internetą<http://psyfactor,org/lib/strah2,htm>.

Dr. Viktorija Grigaliūnienė | viktorijagr@gmail.com
Sertifikuota Europos klinikinė- sveikatos psichologė
Kauno psichiatrų ir psichologų klubo direktorė

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.