Gyvenamo ploto stygius, savigrauža ir neviltis auga – jaučiuosi nevykėlis

3
8427602317_2a8cf01887_z
Foto: Peter Doucette

Klausimas: Kreipiuosi į Jus nesugebėdamas rasti savo asmeninių problemų sprendimo.

Visada buvau jautri ir problematiška asmenybė, mokykloje sugebėjau būti “kietas”, niekas manęs nemušė, nesityčiojo, bet būdamas tam “kietųjų” būryje pats jausdavau baimę. Augau “gatvėje”, ten taip pat nebuvau pastumdėliu. Bet negalėjau būti savimi. Nors mano šeima buvo gaunanti vidutines pajamas, griežtų pažiūrų į alkoholį, mokslus ir naktinėjimą. Bijodavau tėvo, nors jis man nieko blogo nėra padaręs. Jausdavau didžiulį spaudimą iš “draugų” neklausyti tėvų ir elgtis savaip. Kažkaip sugebėjau manipuliuoti. Visas tas paauglystės laikotarpis buvo bandymas išsilaikyti kietųjų tarpe. Tikriausiai todėl, kad man tai patiko ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Gatvėje teko matyti ir patirti visko: ankstyvą lytinį gyvenimą, alkoholį, narkotikus, smurtą ir viską, kas toli gražu nėra gerai, juolab nesulaukus pilnametystės. Taip pat pirmą kartą be galo įsimylėjau. Mergina taip pat iš šio žemutinio sluoksnio. Aišku ilgai draugystė netruko (dabar dar suspaudžia širdį prisiminus). Dėl to nė kiek nesigailiu, manau tai mane užgrūdino, išmokė apsukrumo.

Po mokyklos draugavau su kita mergina iš visiškai kitos aplinkos  (dabartinė mano žmona).

Tam, kad mūsų keliai neišsiskirtų, išvažiavau su ja į užsienį, palikau senuosius draugus, kardinaliai pakeičiau gyvenimo būdą, dirbau pačius sunkiausius darbus. Po metų grįžome į Lietuvą, bandėme įsikurti didmiestyje. Dar po metų grįžome į savo gimtąjį miestelį ir neakivaizdžiai baigėme mokslus, susiradome naujų draugų. Studijų laikotarpiu su tėvu bandėme sukurti verslą. Tai buvo jo idėja ir jo investicijos. Kadangi mano nuomonė nebuvo svarbi, per porą metų viskas žlugo, o kaltas palikau aš.

Netrukus mums gimė du vaikai. Abu dirbame kvalifikuotus darbus. Kadangi mažame miestelyje atlyginimai vos siekia vidutinius, ir su dviem vaikais išgyventi nėra lengva aš susiradau antrą darbą. Pastoviai jaučiu nuovargį, stresą, puikiai suprantu, kad ilgai aš taip dirbti nesugebėsiu fiziškai, bet pinigų stygius bent trumpam sumažėjo. Santykiai šeimoje tvirti, džiaugiamės vienas kitu, gerbiame ir rūpinamės.

Problema, kad dirbu pas bendraamžį draugą. Kitas draugas ką tik nusipirko namą. Žmonos pusseserė su vyru taip pat statosi namą, o mes gyvename mažame bute. Tėvai padėti niekaip negali. Prakalbus apie laidavimą būsto paskolai, pasimatė siaubas jų akyse, tenka apie tai pamiršti. Taigi natūraliai jaučiu pavydą ir kaltinu save, kad nesugebu sukurti savo pajamų šaltinio.

Man 28 metai ir aš jaučiuosi gerokai pranašesnis už žmones savo aplinkoje, esu sukaupęs nemažą žinių ir patirties bagažą, visada turiu savo nuomonę ir nebesistengiu prisitaikyti prie aplinkinių. Vis ieškau naujų idėjų, bandau sukurti vienokį ar kitokį, vietinės reikšmės versliuką, (bandyti didesniu mastu neleidžia finansinė padėtis) bet niekaip neatrandu savęs. Kadangi vaikai auga, gyvenamo ploto stygius vis didėja, o savigrauža ir neviltis tik auga, jaučiuosi nevykėlis, nors iš gilumos lenda mintys, kad toks nesu. Be galo bijau “perdegti” ir likti šitam “žiurkėno ratelyje”.

Prašau patarimo, kaip susidėlioti mintis į vietą ir užsibrėžti tikslus. Šiai dienai, jaučiu kad gyvenimas slysta iš po kojų kaip smėlis tarp pirštų.

Saulius

Komentaras: Sveiki, Sauliau,

Skaitydama jūsų laišką susidariau įspūdį, kad dar nuo mokyklos laikų gyvenote tarp dviejų pasaulių iš kurių nei vienas nebuvo jums iki galo savas. Tėvai reikalavo griežtos drausmės ir turėjo aiškias ribas, tuo tarpu gatvės draugai kūrė pasaulį be ribų. Atrodo visiškai suprantama, kad beribis pasaulis jums kaip paaugliui buvo patrauklesnis, leido ieškoti savęs ir nauji kraštutiniai patyrimai suformavo savybes, reikalingas išgyvenimui tarp gatvės vaikų. Taip pat pasakojate, jog po mokyklos perėjote į kitokį pasaulį, pakeitėte aplinką ir stipriai pasikeitėte pats. Tikiu, kad taip elgėtės dėl to, jog ėmėte trokšti kitokios patirties. Abu pasirinkimai – tiek „gyventi gatvėje“, tiek iškeliauti su mylima mergina buvo jūsų ir manau, kad abu darėte nujausdamas, jog tuo metu to norite.

Laiškas lyg šaukia klausimą: kodėl kitiems sekasi lengviau nei man? Kodėl jie, turėdami mažiau gyvenimiškos patirties, mažiau apsukrumo ir neturėdami dviejų darbų geba užsidirbti daugiau? Įvardinate jaučiamą natūralų pavydą, o man belieka įsivaizduoti, koks stiprus jis gali būti. Taip pat kokia stipri neviltis ir pyktis gali kankinti jaučiantis įstrigus „žiurkėno ratelyje“, sukantis stipriai ir greitai, laukiant dienos, kai teks sustoti ne savo noru.

Suprantu, kad žvalgantis į pažįstamus ir aplinkinius jaučiatės pasiekęs mažiau, nes jie tam turi materialių įrodymų – statomus namus, nuosavus verslus. Rašot, kad netikit, jog esat nevykėlis, tuo netikiu ir aš. Jaučiu, kad esate pavargęs, išmėginęs daug ką ir nusivylęs, bet ne nevykėlis. Kokią didelę reikšmę turi žodžiai, kuriuos lyg etiketes klijuojame sau ir kitiems. Vieni turinčius dideles pajamas duodantį darbą vadina daug pasiekusiais, kartais nepastebėdami, kad šie žmonės asmeniniame gyvenime jaučiasi vieniši. Kiti labiau vertina asmeninius santykius ir karjeros nelaiko didžiausiu tikslu, todėl vis prikaišioja karjeristams, kad laikas kurti šeimą. Visi požiūriai galimi, visi dalinai teisingi, o jų prasmingumas priklauso nuo to, kuo tikit jūs.

Manau, kad turite pakankamai jėgų ir reikiamų charakterio savybių įsitvirtinti ne tik asmeniniame, bet ir finansiniame pasaulyje. Tiesiog vieniems tai pavyksta anksčiau, kitiems vėliau. Gal šiuo metu jums taip ir neatrodo, bet man 28 metų amžius siejasi su pradžia. Jūs šioje pradžioje jau turite nuosavą šeimą, kurioje vyrauja pagarba ir rūpestis. Taip pat turite daug patirties, kuri visada gali būti geru dalyku, į kurį vėliau neabejotinai atsiremsite. Sustabdykite savo ratelį ir pažvelkite, ko pasiekėte, pagalvokite, kas jums gyvenime svarbu. Kai visi aplink bėga į savo tikslus, gali susidaryti įspūdis, kad nebėgdamas atsiliksite. Bet ar jums pakeliui su jais?

Jei negalite sau to leisti darbinėje veikloje, tai linkiu bent viduje laikinai sustoti ir apsidairyti po savo susikurtą pasaulį. Visada bus bėgančių greičiau už jus. Visada bus besivejančių juos. Tik nuo jūsų priklauso, kokį pasirinksite matyti gyvenimą – kaip varžybas ar kaip vaizdingą maršrutą, kuriuo geriausiai keliaujama iš lėto.

Psichologė Monika Gerdauskaitė | arciausaves.lt
facebook.com/arciausaves

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Man tai atrodo kad tokiu zmogeliu kurie galvoja jog yra pranasesni uz aplinkinius yra ne vienas ir ne du :) Nesakau kad tai visada yra blogas dalykas. Bet gal reiktu maziau ziureti i kitus ir susimastyti apie save. Gal nesi jau toks protingas jei jau nepavyko isitvirtinti didmiestyje ar uzsienyje ir teko grizt i miesteli. Gal nesi toks protingas jei susilaukei 2 vaiku dar neisitvirtines gyvime. Uz kitus protingesnis jauciasi bene kiekvienas. Taciau yra toli grazu ne taip. Kitas dalykas yra ir sekme. Kartais reik pastatyt save i tokia padety kur daugiau sansu pasisekt. Kartais turejimas savo grieztos ir neprisitaikymas prie kitu nuomones gali ir nebuti geriausia iseitis, ypac kai dar nemazai sansu kad ir pacio nuomone nera teisingiausia. Beto labai svarbu kaip rengiesi ir koki ispudi palieki zmonem. Keista kad isvis besijausdamas kad perdegsi bandai gauti laidavima paskolai. Del tokio mastymo matyt lietuva ir pirmauja pagal savizudybiu skaciu. Sekmes tau ir skaidrumo. Susimastyk ir suprask kad toks jautimasis pranasesniu yra vaikiska savybe :)

  2. Didžiausia klaida mano manymu buvo bandymas pradėt gyventi “normalų” gyvenimą. Reikia išgyvent, išjaust savo gyvenimą tokį koks tau patinka kiek gali. Du vaikai, žmona, problemos dėl buto, gyvenimas provincijoje.
    Ar daug iš šių dalykų norėjai tu pats, o ne kiti žmonės? Kai sąžiningai atsakysi į šį klausimą, suvokimas ko nori ateis greičiau.
    Sėkmės!

  3. O as pasakyciau, kad gyvenimas ne apie tai, kas uz ka grazesnis, protingesnis, sekmingesnis. Kiekvieno is musu gyvenimas unikalus. Mano gimtojo miestelio kebabines savininkas turi nama ir prabangu dzipa :) Mano nuostabioji seimos gydytoja su 20 metu stazu gyvena 3 kambariu bute su vyru ir dviem vaikais. Mano geriausia mokyklos laiku mokytoja turi vieno kambario buteli, bet zmogus sviecia is tolo :) Tai kuris is ju sekmingas? Finansiskai gal kebabines direktorius – verslininkas. Bet ar sekme tik finansai? Mineta mokytoja prisidejo prie simtu vaiku gyvenimu, mineta gydytoja simtus isgelbejo, turi laiminga seima. Na neturi namo, bet nesakyciau, kad nesekminga.
    Musu, lietuviu, problema ta, kad labai koncntruojames i turtus, “turejima” viso ko, namo, dzipo, naujausio telefono, o is tiesu pametam save. Ar autorius bande atsakyti SAU i klausima (NUOSIRDZIAI!) – o kas MAN yra sekme? namas? pasistatysiu ir busiu laimingesnis? o gal mylinti zmona, kuri man padejo pasikeisti ir eina su manim per ugni ir vandeni? gal dar musu sveiki vaikai? gal darbas, kuris ne super gerai apmokamas, bet mylimas? ar tikrai du darbai ir daugiau pinigu, bet maziau laiko ir daugiau nuovargi = daugiau laimes? Pameginkite. Ejau per ta pati. Man labai patiko atsakymas. Dalyvaudami ziurkiu lenktynese jus visada pralaimesite, nes visada atsiras uz jus greitesniu, sekmingesniu, protingesniu, gudresniu. Ir dideliame name galima jaustis labai vienisu, ir daug turint jusu vaikai gali sunkiai susirgti, zmona iseiti, draugu nebelikti. Nuosirdziai linkiu atsakyti sau i siuos klausimus ir pameginti vertinti zmones salia saves, sveikata, rysius, draugyste, LAIKA, kuris mums cia yra ribotas.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here