fbpx

Kaip (iš)lipti iš depresijos?

Matthew Henry / Unsplash

Kai lauke lyja ir sninga vienu metu, ilgesingu žvilgsniu vis pažvelgiu pro langą. Tačiau oro sąlygos nesąlygoja mano nuotaikos, vidinės būsenos ir neskatina depresyvių ar nerimą keliančių minčių. Tačiau kažkada buvo kitaip. Kažkada bet koks stimulas, ar tai būtų oras, ar kažkieno (ne)pasakytas žodis galėjo iššaukti emocinę krizę, kritimą į tamsą ar netikėtą atkritį po ramesnio periodo.

Reikėjo nemažai laiko, kad galėčiau išskirti pagrindinius momentus, kurie padėjo man ir padeda kitiems išlipti iš depresijos pilkumos. Vis tik bendro recepto nėra. Ir kiekvieną kartą išgirdus klausimą “o kas tau padėjo?”, atsakau kitur uždėdama akcentus. Bet esmė lieka ta pati. Tik tomis akimirkomis, kai stojam akistatom su savimi, mūsų gyvenimas ir savijauta pradeda keistis. Penkios kryptys padedančios įveikti depresiją:

1.Nuolat judėti. Judėjimas vyksta keliomis kryptimis: fizine, emocine, dvasine ir profesine. Nebūtina visomis kryptimis judėti. Praktikoje pasiteisina judėjimas dvejom kryptims, kad įvyktų pokytis. Jei trūksta energijos, svarbu bent pradėti judėti. Kol judame, tol siunčiame sau (savo kūnui, protui, dvasiai) signalus, kad esame gyvi ir, kad gyvename. Tai priešingas veiksmas apatijai. Kol judame, mumyse vyksta procesai, kurie išveda iš sąstingio ar užburto rato. Po visų savų išbandymų ir išklausytų mokslinių paskaitų, seminarų, drąsiai sakau, kad depresijoje privalu laikytis judėjimo nuostatos. Tai išveda į kitą erdvę. Nežinia, kur nuves, bet bus kitaip, nei depresijoje.

2. Eiti į pasimatymą su savimi – tai akistatas su savimi. Tam, kad galėtume sustoti ir pajusti, kas vyksta šiandien gyvenime, kokie vyrauja poreikiai, kaip juos atliepiame?

Turime suprasti, kad depresija išryškėja tada, kai organizmui pritrūksta resursų susidoroti su iškilusiais iššūkiais. Ir jei neišmokstame kiekvieną dieną įsisąmoninti savo poreikių ir jų valdyti – atliepti, vėl sukaupsime neišpildytų poreikių bagažą, kuris gali virsti per didele kančia. Man pasimatymai su savimi būna kiekvieną dieną, kai rašau, medituoju ar meldžiuosi. Taip pat du kartai psichoterapijos per savaitę.
Kiekvienas galime pasirinkti kokie sustojimo būdai kasdienybėje šiai dienai priimtini. Bet esu įsitikinus, kad specialistų ilgalaikė pagalba depresijos atveju yra būtina.

3. Rūpintis kitais arba apsidairyti aplinkui – tai reiškia pamatyti kitus. Depresija susiaurina matymo lauką ir dėmesį nukreipia tik į save. Dėl šios priežasties depresijoje esantys žmonės tampa jautresni, uždaresni, tačiau pameta ryšį su aplinka. Tai suprasdami, galima sąmoningai apsispręsti ir kelis kartus per dieną dėmesį nuo savo vidinių būsenų perkelti į aplinką (kolegas, šeimos narius) ir nuoširdžiai pasidomėti jų gyvenimais, dėti pastangas įsitraukti į pokalbius, bendras veiklas. Tai išlaisvina ir net suteikia erdvę „pailsėti“ nuo savęs.

4. Stiprinti dvasinį centrą: dėkoti, mylėti, priimti ir kovoti – tai yra išėjimo iš depresiško mąstymo, matymo ir elgsenos raktas. Jei bent vieną dalį praleidi raktas į sveiką gyvenimą užstringa.

  • Dėkoti. Kiekvieną dieną galime surasti už ką padėkoti. Dėkokime sau, Dievui, Visatai. Dėkokime už dienos šviesą, už garsus, kuriuos girdime, už savo patirtis, už išmintį, kad dėkojame … Dėkojimas yra priešnuodis negatyvioms mintims. Tai darant reguliariai išsiugdote įprotį matyti teigiamus dalykus.
  • Mylėti – tai pirmiausia yra išmintinga rūpesčio savimi išraiška. Suprasti ir įsivardinti, ką reiškia pasirūpinti savimi, savo poreikiais taip, kad savijauta artėtų prie balanso, kad aplinkybės ar netikėtumai neišderintų nei jūsų nei jums svarbių žmonių.
  • Priimti – tai kiekvienos dienos ar net akimirkos procesas. Situacijas ypač keliančias sunkumus priimti, kaip naują patyrimą su smalsumu ir tikslu pažinti. Įsisąmoninti, kad priėmimas yra nuolatinis procesas. Ir kartais būna labai sunku, kai kančia ar skausmas kartojasi. Norisi nuo sunkumo pabėgti, jo išvengti, bet vienintelis būdas tai padaryti, yra su juo susitikti.
  • Kovoti – tai ryžtas gyventi. Ilgą laiką maniau, kad užtenka, tik dėkoti, mylėti ir priimti. Tačiau be kovos dvasios negalėsite tapti savo gyvenimo kūrėju. Kovoti už tai, kad esat, už tai, kad esate savimi, už tai, kad gyvenate. Kovoti už tai, kad galite būti savo gyvenimo šeimininku, o ne paklusti ligai.

5. Nešti viltį, kaip švyturį kiekvieną dieną ar akimirką. Jei švyturys užgęsta, ieškoti jo tol, kol jį vėl išvysite. Svajonės – atrodo paprastas dalykas, bet jos sugrąžina viltį. Todėl esant tamsoje vėl išdrįsti svajoti ir tai daryti reguliariai kiekvieną dieną po kelias minutes, tampa vilties šaltiniu.
Jei sunku pačiam įžiebti viltį, pasirūpinkite, kad kažkas kitas padovanotų jums vilties. Ieškokite išorinės atramos. Tikėkite, mes galime vieni kitiems padėti ir būti švyturiais. Jums tereikia viltį įsidėti į vidų ir tikėti, kad šviesios mintys, energija ir džiugesys į jūsų gyvenimą vėl sugrįš.

Ir man patinka ilgesingai žiūrėti į apniukusį dangų. Toks oras many dar stipriau žadina jausti ir kurti. Esu dėkinga Dievui, kad šiandien galiu jausti džiaugsmą gyvenimui, savo vaikams, darbui ir jums, draugai, kurie skaitote ir esate kartu. Mums visiems reikia tikėjimo, kad bus šviesiau. Kai turime viltį kažkada sulaukiame dovanų.

Inga Juodkūnė | atspirtiestaskas.lt
Psichologė – psichoterapeutė, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) trenerė

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.