Na ką, pupuliukai, prisižaidėt. Štai aš ir atėjau. Tadam… Oi, kokie džiaugsmingi aplodismentai! Net nesitikėjau tokio sutikimo! Ačiū! Ačiū! Gėlių tai nereikėjo, bet ačiū! Na, užteks ploti rankytėm ir trepsenti kojytėm. Užteks gi, pasakiau! Pavargau lankstytis. Šiaip tai aš jau seniai esu tarp jūsų, tik jūs to nepastebėjot. O ką jūs galvojate? Argi būtumėte be mano pagalbos tiek prisidirbę? Aišku, kad ne! Padirbėjau iš peties (gal tiksliau sakyti iš kanopos).

velnisŽinoma, mes, velniai, šiek tiek perdedame savo nuopelnus, nes be jūsų pačių polinkių, minčių, troškimų mes nieko nesugebėtumėme padaryti. O pas jus terpė ypač palanki. Kiek jūs, mažučiai, bespręstumėte savo problemėles prikurdami visokių socialinių ir ekonominių programų gyvenimui pagerinti, teisingumui atstatyti, korupcijai nugalėti, skurdui ir nusikalstamumui panaikinti, kiek bekeistumėte politikų, kaip patys pastebite – visada gaunasi didelis šnipštas.

Ką jūs ten gerinat? Ką jūs ten tobulinat ir skatinat? Su kuo kovojate? Vis su išore. O pagedimas ir supuvimas tai žmogaus viduje. „Moksliškai“ kalbant – jo sieloje. Nors, kokia ten siela! Daugelyje atveju – sieliūkštė ir tiek. Tik didelė žmonių dalis viso to per savo kvailumą ir puikybę (ach, puikybė – mano mėgstamiausia nuodėmė) net nepastebi!

Ei, kas čia šalia stovi ir nuo manęs muses baido? Oi, kunigėlis… Ir pasirodo ne muses baido, o kryželį pasiėmęs vis peržegnoti mane stengiasi. Vargšelis… Net suprakaitavo. Nežino, mažutis, turbūt, kad ne magiškame kryžiaus ženkle jėga, kurios aš, na, šiek tiek privengčiau, o vidiniame žmogaus tikėjime. Bet jų, mažučių, to kunigų seminarijoje nemoko. Ech, niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai V. M. Putinas visa tai aprašė „Altorių šešėlyje“ (tam tikram skaitytojų ratui aiškinu: V. M. Putinas – tai toks lietuvių rašytojas, o ne Rusijos prezidentas).

O kunigėlis vis mojuoja, akytės išsigandusios. Eik, mažuti, pastovėk ten kamputyje, netrukdyk džiaugsmingai susitikimo akimirkai. Su tavim vėliau pašnekėsime. Aišku, yra dar dvasininkų tarpe tokių recidyvų, kurie tarsi tyras šaltinio vanduo praskiedžia tą beveik jau negyvą, stovintį, šiek tiek pasmirdusį vandenį, bet mes su jais intensyviai dirbame ir manau greitu laiku su jais bus baigta.

Daugelis žmonių net nepastebi, kaip mes gudriai apraizgėm jų gyvenimėlį. Jie blaškosi, kažką veikia, kažkur skuba, atrodo, vengdami ir neleisdami sau nė akimirkai sustoti ir pamąstyti: „O kam visa tai? Kur aš einu?“ Nes tuomet išgirsta, kaip sielos gelmėje, labai giliai, kažkas skausmingai atsišaukia – viskas kažkaip ne taip…

Bet… nėra laiko. Reikia nuolatos kažkur bėgti. Vienintelis klausimas: kur ir dėl ko? Iš tikrųjų dauguma tik trypčioja vietoje, vaikšto ratu, kaip kokios prisukamos lėlės, patys to nepastebėdami.

Jie atsikelia, papusryčiauja, paskui nueina į nemėgstamą darbą, paskaito portalus, jau net nesuvokdami, turintys nuo jų priklausomybę (šalia daugybės kitų priklausomybių), parašo savo nusususius komentarus, ir vakare grįžta namo.

Namie pavakarieniauja, pasižiūri apybukes televizijos laidas ir serialus, kurie kuriami ne be mūsų pagalbos, prieš miegą su baime pagalvoja, kaip reikės apmokėti sąskaitas ir atiduoti bankui kreditą, ir kas bus, jei juos atleis iš darbo, ir užmiega sapnuodami košmarus. Ryte vėl viskas kartojasi iš naujo. Na retkarčiais nueina į klubą, prisigeria arba nuvyksta i kokią kelionę, kurioje nors trumpam bando užsimiršti. Taip bėga dienos, o fizinė ir dvasinė būsena vis prastėja.

Žinoma, kartais susimąsto (jei išvis susimąsto) apie gyvenimo prasmę ar beprasmybę ir pabando ištrūkti iš šio mirties rato (naivuoliai). Puola skaityti knygutes apie pozityvų mąstymą, nueina į seminarą, kur moko, kaip pasiekti sėkmę ir pasitikėti savimi.

Pradeda sportuoti ir sveikai maitintis. Užsiima net joga arba eina medituoti pas įvairius mokytojus, kurie patys serga progresuojančia šizofrenijos forma ir tai aiškiai matyti iš jų ligotai sudvasintų veidelių. Galų gale nuskrenda net į Indiją . Ir po viso to gauna saldų įsikalbėjimą pradžioje ir didelį nusivylimą gale.

Galiausiai nueina į bažnyčią, bet dažniausiai ten sutinka kunigėlį, kuris kažką sapalioja, pats nelabai suvokdamas, ką, ir iš jo apsiblaususio žvilgsnio matyti, kad jam jau seniai viskas nusibodo.

„O gal kalta valdžia, – pamąsto, – gal vėl ne tuos išrinkom?“ Atsakingai pareiškiu, kad valdžioje tokie patys žmonės, kaip ir visi, ir jie taip pat sutrikę bei pasiklydę ir gyliam jūsų liūdesiui (o mūsų džiaugsmui) dauguma jų gan riboto proto ir fragmentinio mąstymo. Jie taip pat nesėkmingai sprendžia tas pačias savo vidinės kančios bei kitas asmenines problemėles ir niekaip negali jų išspręsti, nepriklausomai nuo to, kokį postą užima ar kiek turi pinigų banke.

Todėl labai dažnai žiniasklaidoje pasirodo informacija apie tai, kaip kažkoks žymus politikas visiškai nusigėrė, kažkokia šou verslo žvaigždutė nusišovė ar pasikorė, o stambus verslininkas neišlenda iš depresijos ir saujomis geria vaistus bei lankosi pas psichologus, kurie, beje, padėti jam negali.

Mat norint padėti, reikia gerai išmanyti ne paviršutinišką psichologiją, kurios jie mokosi universitetuose, o turėti giluminių žinių apie žmogaus ir pasaulio prigimtį bei jų tarpusavio sąsajas. Todėl psichologai yra lygiai toje pačioje klaikioje būsenoje ir taip pat lėtai, tačiau užtikrintai, kankinasi sudarydami vaizdą, jog jie kažką išmano.

Bet grįžkime prie minėtųjų įžymybių. Berods dar visai neseniai tie žmonės glamūriniuose žurnaluose ir laidose gyrėsi, kokie jie laimingi ir sėkmingi asmeniniame gyvenime bei santuokoje, nes įminė būties paslaptis, žino visus raktus į sėkmę ir patį dievą laiko už kiau… Na, už barzdos laiko. O dabar, še tau, tokia apgailėtina pabaiga.

Kodėl taip atsitinka? O todėl, kad mes įsibrauname į žmogaus vidų (jei jis pats prisiprašo) kaip virusai į kompiuterį ir padarome jo gyvenimą nepakenčiamą, nors iš išorės, kurį laiką, tarsi viskas atrodo ir ok. Juk kompiuterio virusas irgi dėžutės nepažeidžia.

Ir vaikšto tokie žmogeliai, šypsosi vienas kitam, į klausimą „Kaip gyveni?“ atsako: „Ok, fain. Svarbiausia pozityviai mąstyti ir būti optimistu“, o po kurio laiko žiūrėk ir…apgailėtina pabaiga. O įsibrauname todėl, kad dauguma žmonių neturi antivirusinio mechanizmo. Kitaip tariant, neturi tam tikro imuniteto. Štai ir viskas. Beje, kad per daug nesusireikšmintumėte, žinokite, kad panašios tendencijos vyksta visame pasaulyje, ne tik pas jus. Nuo mūsų niekur nepasislėpsi.

Be to, kam slėptis? Juk mes visada už žmogų, o ne prieš jį. Jeigu yra pasaulyje tikras humanizmas ir tolerancija, tai tik pas mus. Mes niekada nesakome: „Negalima!“, „Sustok!“ Mes visada sakome: „Pirmyn!“, „To nori? Prašau! Nori daugiau? Puiku!“, „Tu geriausias? Aišku! Visi kiti debilai? Savaime suprantama!“ Ir nereikia čia neteisingai gąsdinti pragaro liepsnomis ir verdančios smalos katilais.

Na, kokie ten katilai, baikit… Šiaip džiakuzi vonios su burbuliukais ir tiek. O liepsnos? Ką jūs, kokios liepsnos – tai įdegį skatinanti technologija. Mes juk irgi neatsiliekam nuo bendro technologijų vystymosi. Ir visa tai už dyką!!! Malonumas ir tiek. Na, pasitaiko kartais problemėlių, pavyzdžiui, kai nuo per didelio mėgavimosi mūsų procedūromis iš krūtų, lūpų ar užpakalio susilydo ir išbėga silikonas. Bet mes dėl to nekalti. Tai vis tie plastikos chirurgai, įbrukę nekokybišką produktą.

Bet nesijaudinkit – jie tuoj pat viską sutvarkys, nes tie, kurie iškeliavo Anapilin, visi jau pas mus. Štai jie ten, kamputyje, vienas kitam botuliną į visas vietas leidžia. Nuo ryto iki vakaro badosi, pjaustosi. Ech, išdykėliai… Negi atimsi mėgstamą užsiėmimą iš vaikučių. Mes juk visada, kaip sakiau, už žmogų, o ne prieš jį. Tegul išdykauja.

Na, kaip pirmam susitikimui, pakaks. Einu jau. Iki greito. Ai, atleiskit, pamiršau prisistatyti. Kas aš toks? Kaip tai, kas? Negi neaišku? Aš geriausias visų laikų ir tautų rašytojas, politologas, žodžio magas bei tekstų genijus. Subtilus sielų žinovas ir tiesiog – žavi bei iškili asmenybe. Vienintelis žmogaus draugas ir tikrasis jo šeiminink… (na apie šeimininką tai aš čia be reikalo įsidaviau). O dabar laikinai pabūsiu dar ir portalo apžvalgininku (reikia juk pasilinksmint).

P. S.
Išėjęs iš tvankios salės (nors tai buvo didžiausia šalies arena), kurioje vis dar girdėjosi aplodismentų aidai ir šūksniai „Bravo“, prie lauko durų sutikau tą vargšą kunigėlį. Jo rankos desperatiškai atlikinėjo kažkokius judesius, panašius į žegnojimąsi, o lūpos kažką vapėjo apie Dievą. „Vargšas, – pagalvojau, – „jam taip ir nepavyko pažinti Jo.“ Man jo pagailo. Todėl aš priėjęs švelniai jį apkabinau, priglaudžiau prie krūtinės, ir jis šiek tiek aprimo. Taip apsikabinę, saulei leidžiantis už horizonto, mes dar ilgai stovėjome ir šnekėjomės, šnekėjomės, šnekėjomės…

Liuciferiuks
Su karštais linkėjimais iš pragariuko

Beje, šią savaitę pas mus akcija – pliuškenimasis katile kartu su porno žvaigždėmis! Paskubėkite, pasiūlymas galioja tik šią savaitę!

Autorius Elijus Kebleris
Daugiau istorijų www.laumzirgioistorijos.lt

loading...