girtavimas

Klausimas: Pas mano tėvus jau 3 metus gyvena suaugęs brolis, jam 40 metų. Išsiskyrė su žmona, kuri ilgai kentė jo išgėrinėjimus, turi paauglį sūnų. Seniau, kai atvažiuodavo sūnus savaitgaliais, stengdavosi negerti, jau gal metai laiko kai geria pasislėpęs namuose net ir sūnui esant, taip pat išvažiuoja gerti pas draugus. Taigi, dėl sūnaus visai nesistengia ir nemotyvuoja jo tvarkytis, rodo prastą pavyzdį savo sūnui. Broliui tik 40, bet jam neįdomus nei sportas, nei knygos, nei kompiuteriai, nei internetas.

Gera pusė ta, kad jis dar į darbą eina, nors ir su kvapu ar išgėręs, bet vis tiek eina į darbą. Brolis geria kasdien, po darbo, kartais prieš darbą, yra gavęs keletą įspėjimo dėl neblaivumo darbe, taigi, gresia atleidimas. Darbas sunkus, fizinis, tai jis sako, kad išgeria nes pavargęs po sunkios dienos. Po darbo visada su kolegomis išgeria alaus, namo grįžta „su kvapu“ arba parsineša alkoholio su savimi ir vienas kambaryje prisigeria, pažiūri televizorių ir užmiega.

Tėvai ne kartą yra gražiai bandę kalbėtis, buvo ir pykčių ir ašarų, jis meluoja, kad važiuos nusipirkti duonos į parduotuvę, o grįžta girtas po keletos valandų… Tėvas grasina neįsileisti girto į namus, ir mama, ir tėvas yra ne kartą gražiai prašę nebegerti, buvo ir ašarų, ir piktų liepimų išsikraustyti, bet atėjus metui jis primeluoja, kad nebegers, o kitą dieną vėl grįžta girtas. Man gaila mamos, nes jai neramu ar grįš namo, o gal guli kur griovyje girtas ir sušals žiemą… Aš gyvenu užsienyje, brolis daug vyresnis, niekada nebuvom artimi, tai su manim ta tema nesikalba. Mamai pradėjus kalbėti su juo apie gėrimą, jo atsakymas būna „tau reikia, tu ir gydykis“ arba nešneka.. Suprantu, kad mama  jam įkyrėjo su priekaištais ir patikrinimais ar grįžta blaivas.. Tėvas negeria dėl amžiaus ir sveikatos, tai vis grasina mamai, kad jei brolis grįš girtas tai jį primuš, o mama nerimauja ir bijo kad vieną kartą neįvyktų nelaimė.

Broliui jau yra ir sveikatos problemų, kepenys, buvo ir epilepsijos priepuolių, gulėjo reanimacijoje. Gydytis jis nenori, vaistų nuo sveikatos problemų nevartoja, grįžęs iš ligoninės sekančią dieną prisigėrė.

Jam niekas nerūpi, nei moters naujos ieško. Didmiestyje gal 5 metus nėra buvęs, nors visai netoli, su sūnum irgi nenori jokiom veiklom užsiimti įdomesnėm. Man baisu, kad jam sustreikuos sveikata, suparalyžiuos jį ar kas negero atsitiks ir mes jį turėsim slaugyti ir už jo klaidas mokėti. Jis neturi jokių santaupų, visi jo pirkiniai 10 metų senumo, neprisideda materialiai nė kiek prie namo išlaikymo, nuomos nemoka, sau nusiperka maisto, bet mama vis tiek rūpinasi, išverda jam ir netgi nuneša maisto į jo kambarį pagaminusi… Kai tas girtas grįžta iš darbo, nes žino, kad naktį nubudęs bus alkanas, tai barškės puodai.

Gera visos situacijos pusė, kad brolis dar nevagiliauja, grįžta namo ir nors ir su kvapu, bet dirba… Jo alkoholizmas jau tęsiasi ilgą laiką, nežinau kaip jį motyvuoti pokyčiams. Aš dirbu užsienyje, grįžtu daugiausiai savaitei laiko. Per ta laiką su broliu pašnekam gal 30 min. iš viso, nes jis vengia bendravimo su mama, dėl jos nuolatinių priekaištų (taip, ji įkyri), o aš šioje situacijoje su jos pusėje (jos namai, jos taisyklės). Kadangi ten negyvenu, savo akimis nematau kaip ten kas vyksta, tai viską pasakoju per mamos prizmę, tai ką ji man pasakoja. Bandžiau skambinti anoniminių alkoholikų numeriais Joniškyje, bet jie neveikia. Kur kreiptis ir kaip padėti broliui ir mamai?

Laura (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Renata Grudzinskienė:

renataLabas, Laura,
ačiū už laišką, iš kurio akivaizdu, kad Tau neramu Tavo brolio ir mamos.

Mama turi baimių, kad vieną dieną sūnui ištiks baisi nelaimė, o tėvas grasina, kad panaudos smurtą prieš savo sūnų. Akivaizdu, jog brolio priklausomybė paveikė visą šeimą. Dėl susidariusios situacijos jaučiama neviltis ir bejėgiškumas, kad bandoma grasinti panaudoti smurtą prieš priklausomybe sergantį sūnų arba išvaryti jį iš namų.

Svarbu šioje vietoje įsisąmoninti, jog, priklausomybė yra liga. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10, 1997) priklausomybės sindromas apibrėžiamas kaip fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kuriame medžiagos arba medžiagų klasės vartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitas elgesys, anksčiau labiau vertintas. Svarbiausias priklausomybės sindromo požymis yra troškimas (dažnai stiprus, kartais nenugalimas) vartoti psichoaktyviąsias medžiagas (gali būti skiriamos medicininiams tikslams arba ne), alkoholį ar tabaką.

Iš Tavo laiško akivaizdu, jog brolis nemyli savęs, veikia savidestrukciškai: turi sveikatos problemų dėl kepenų, buvo epilepsijos priepuolių, gulėjo reanimacijoje. Egzistuoja priklausomybės nuo alkoholio problemos neigimas.

Tu rašai, jog Tau baisu, kad broliui sustreikuos sveikata, suparalyžuos jį ar dar kas negero atsitiks ir jūs jį turėsite slaugyti ir už jo klaidas mokėti. Laura, čia įžvelgiu ir rūpestį dėl brolio sveikatos ir Tavo baimes, kad Tau pačiai netektų patirti bėdų dėl brolio. Svarbu suvokti, jog geriausia, kaip gali padėti broliui, nors ir kaip bebūtų sunku – su besąlygine meile priimti jį tokį, koks jis yra, su dėmesiu bei meile pasiūlyti jam pagalbą įveikti savo ligą.

Džiaugiesi, jog gera visos situacijos pusė, kad brolis dar nevagiliauja, grįžta namo ir nors ir su kvapu, bet dirba… Susidaro įspūdis, kad Tu nenustebtum, jei brolis pradėtų dar ir vogti, arba negrįžti į namus. Suprantu, jog brolis Tave nuvylė. Paprastai, kai asmuo nebesitiki, kad jį kas nors supras ir priims, jis dar giliau klimpsta į savo vienišumą ir užsisklendimą. Pabandyk iš naujo patikėti savo broliu. Bet labai nuoširdžiai.

Rašai, jog nežinai kaip brolį motyvuoti pokyčiams. Iš laiško suprantu, kad brolį matai retai, ir niekada su juo nebuvote artimi. Draudimai, moralizavimai ir kritika dar niekada neprivedė prie motyvacijos padidinimo tam tikrai veiklai. Šioje vietoje patariu užmegzti ryšį su broliu, pabandyti nuoširdžiai išsiklabėti, atliepti į jo jausmus, kad brolis jaustų, jog yra palaikomas šeimos ir mylimas. Tai be galo yra svarbu!

Priklausomi žmonės tampa labai vieniši ir izoliuoti. Kai jiems liūdna, skauda, ar pan., jie imasi tos veiklos, kuri sukelia malonumą ir pasitenkinimą. Kad būtų šiek tiek aiškiau kaip vystosi priklausomybė, pateiksiu mokslininko N. Craig‘o išskirtų keletą priklausomybės vystymosi stadijų:

I stadija – vidiniai pokyčiai. Jei asmuo neturi paramos, pagalbos, supratimo šeimoje, bendraudamas su draugais , aplinkiniais, jei šis bendravimas jam neteikia malonumo, yra didelė tikimybė, kad formuosis patologiniai priklausomybės santykiai su įvykiais ar objektais. Priklausoma asmenybė atsisako natūraliu būdu tenkinti emocinius poreikius, santykių su kitais žmonėmis poreikius. Toks asmuo nepasitiki kitais žmonėmis, pasauliu. Priklausomybė vis labiau užvaldo visą žmogaus pasaulį. Pamažu atsiranda gėdos jausmas, kuris mažina pasitikėjimą savimi, savikontrolę, savigarbą. Priklausoma asmenybė ima kurti tai, ko asmuo pradžioje vengė, – skausmą. Nes kurdama skausmą ji kuria ir poreikį tą skausmą numalšinti. Priklausomai asmenybei būdingi saviti jausmai, galvosena, elgesys.

II stadija – gyvenimo būdo pasikeitimas. Priklausomas elgesys suaktyvėja, jo apraiškos padažnėja. Aplinkiniai ima pastebėti, kad kažkas yra negerai. Žmogus ima meluoti, kaltinti kitus, pradeda ritualizuoti savo veiksmus. Žmogus tampa fanatiškas ritualams , o visi aplinkiniai tokiam žmogui trukdo, jo nesupranta. Šeimos nariai irgi į tai įsitraukia, – jaučia gėdą ir kaltę dėl priklausomo asmens artimojo elgesio.

III stadija – gyvenimo sudužimas („Geriu, nes noriu užmiršti tai, jog man gėda dėl to, kad geriu.“). Šią stadiją žmogus pasiekia didelėmis pastangomis susikūręs skausmą, baimę, gėdą, vienišumą ir pyktį, kuriuos turi slopinti piktnaudžiavimas. Šioje stadijoje nei ritualinis elgesys, nei logika, nei mintys apie įvykį ar objektą neturi prasmės. Žmogus nebesirūpina savo kūnu, o tik naudoja jį, piktnaudžiauja juo. Vis didėjantis vienišumas ir atskirtis kelia emocinių ryšių poreikį. Priklausomybe sergantis žmogus mėgina „pririšti“ prie savęs namiškius, draugus. „Tu vienintelis, kurį turiu…“, „Niekas manim nebesirūpina…“, ir pan. Šioje stadijoje toks žmogus dažnai ima galvoti apie savižudybę.

Panašu, kad Jūsų atveju, brolis neigia savo problemą ir jam tikrai nėra lengva keisti savo elgesį.

Stengdamasis išsikapstyti, brolis išgyvena jausmus, todėl itin svarbus artimųjų palaikymas. Svarbu nepalikti brolio vieno ir negrasinti, nes grasinimai tik dar labiau jį spaudžia į kampą. Artimiesiems taip pat verta kreiptis į specialistus, savipagalbos grupes, kad iškalbėtų savo jausmus.

Ką daryti artimiesiems, jei nepavyksta prikalbinti gydytis? Kad ir kaip būtų skaudu, – artimiesiems svarbu žiūrėti savo interesų. Jei artimieji jaučia, kad nebeturi savo interesų, tik sprendžia kito žmogaus problemas ir jį kontroliuoja, tai jau signalas, kad negerai, kad tapai priklausomas nuo priklausomo žmogaus, nebeturi savo gyvenimo, riboji kontaktus su aplinkiniais. Tuomet, kaip bebūtų skaudu, reikia palikti šį žmogų ir pasirūpinti savimi. Tai be galo sunkus sprendimas, tad rekomenduoju pabendrauti su specialistais, kurie padėtų priimti geriausią ir Jums priimtiną sprendimą.

Profesionalios pagalbos galite kreiptis:

Priklausomybės ligų centrai: Šiaulių priklausomybės ligų centras, Klaipėdos priklausomybės ligų centras, Panevėžio priklausomybės ligų centras.

Anoniminių alkoholikų klubas Šiaulių r.: grupes.aalietuvoje.org

Emocinės paramos linijos:
„Vilties linija“ – 116 123
Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir
psichikos sveikatos profesionalai

„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366
Darbo laikas: visą parą
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

Naudota literatūra: Bulotaitė L. Priklausomybių anatomija: narkotikai, alkoholis, lošimas, internetas, darbas, pirkimas. Vilnius: Tyto alba, 2009.

Psichologė Renata Grudzinskienė | Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centras
Tel.: +370 611 12183