Klausimas: Sveiki, man 22 metai, vaikystėje patyriau daug blogų dalykų, tėvai išsiskyrė, liko neaišku ar visi vaikai vieno tėvo. Mama susirado kitą vyrą, su juo pradėjo gerti, kasdien vis gilesnis dugnas, girtas patėvis mamą mušdavo. Mes su mažąja sese viską matydavom, verkdavom, prašydavom liautis, neskriausti mamos. Jis mūsų klausė, tik labai trumpai, vis kaltino mama dėl kažkokių klaidų, kurias aš bijau sužinoti. Esu mačiusi kaip mano mama nori iššokti per langą ir maldavau, kad to nedarytų. Man tuomet buvo 5-6 metai. Galit įsivaizduoti, aš jau tuo metu supratau ir buvau mačius daug daugiau dalykų, nei tokio amžiaus vaikai normaliose šeimose, aš neturėjau vaikystės. Iš mūsų šaipydavosi, nes visi matė, kokia mūsų mama, o kaip man būdavo gėda ir vis klausdavau kodėl man? Kodėl?

Galiausiai mus atėmė iš mamos ir išvežė į vaikų globos namus. Apie juos daug nekalbėsiu. Globos namuose buvo dar daugiau nuoskaudų, nusivylimo, liūdesio, skausmo, išsiskyrimų… Tačiau mane supo geri žmonės, kurie man padėjo nepalūžti. Pati irgi stengiausi nesekti mamos pavyzdžiu – stengiausi mokytis, visada buvau tarp stiprių mokinių, kabinausi į gyvenimą iš visų jėgų.

Dabar aš jau baigusi universitetą, turiu vaikiną, gyvename kartu, jis tikrai mane labai myli, rūpinasi, saugo. Tačiau dar draugystės pradžioje išsikalbėjom ir sužinojau nemalonių dalykų, kurių negaliu išmesti iš galvos. Dėl to blogai jaučiuosi, nes jei tik bandau apie tai su kuo nors pasikalbėti, niekas nesupranta, nes niekas taip nesijaučia. Situacija tokia, jog žinau apie vaikino buvusias merginas (nekokios reputacijos, aišku buvo ir normalių, dėl jų aš nesuku galvos). Jis už mane vyresnis, todėl normalu, kad buvo kitų, bet man skaudžiausia, pikčiausia ir šlykščiausia dėl tų ,,vienos nakties” ar „už pinigus”. Kaip negalvoti apie tai, kaip palikti tai praeity? Aš suprantu, kad žmogaus dėl jo praeities smerkti negalima, kad dabar jis su manim ir tik mane myli. Per mūsų draugystės laiką aš labai pasikeičiau, po truputėlį išmokau jam apie tai nepriminti, nepasakot, kad man blogai. Man tai didelis žingsnis. Tačiau jei nesakau jam, nereiškia, kad manęs šita bėda nekankina, tos mintys apie kitas vis išlenda, o tada aš jau nieko nenoriu, tik miegoti, verkti, man viskas šlykštu ir nemiela…

Mintyse vis kyla klausimai „kam jam to reikia?“, „kodėl nesaugo savęs?“, juk šlykštu atsiduoti kitam žmogui be meilės, tik tam, kad pasitenkintum. Man tai kelia tokį šleikštulį, kad nemoku apsakyti, net rašant šį laišką man kaip akmuo ant krūtinės, sunku net kvėpuoti. Ar tai dar gali reikšti, kad aš jam kažko pavydžiu? Jo vaikystės? Ar kažkokių nuotykių? Nežinau, kur tikroji problema.

Nenoriu sugadinti savo santykių, nes tikrai myliu šitą žmogų, todėl noriu sveikų ir normalių santykių, kad galėtume sukurti laimingą šeimą. Bet jie nebus sveiki, jei aš juos griausiu savo mintimis. Skaičiau daug straipsnių, kad taip gali būti dėl vaikystės traumų, bet ką daryti, kad aš pasitikėčiau savimi ir savo vaikinu? Kaip išmokti kabintis į gyvenimą? Bijau, kad neįklimpčiau į vis populiarėjančią depresiją. Jei galit, atsakykit man, jei tik pavyks iš padrikų minčių mane suprasti. Ačiū!!

Akvilė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Evelina Vasiljeva:

Laba diena, Akvile,

visų pirma, noriu pasidžiaugti jūsų ryžtu ir drąsa, bei padėkoti už nuoširdų ir atvirą laišką.

Iš jūsų laiško man pasirodė, jog vaikystėje patirti išgyvenimai paliko nemažai nuoskaudų. Ypač mamos laisvas seksualinis gyvenimas, emociniai sunkumai, patėvio smurtas prieš mamą, išgertuvės. Tikriausiai jums itin dažnai teko išgyventi bejėgiškumą, nes negalėjote pakeisti esamos situacijos. Tai visiškai normalu atsižvelgiant į tai, jog buvote dar labai mažas vaikas, o be to dar ir vyresnė sesuo. Jums teko išgyventi patyčias ir gėdą, o šalia lydėjo nežinomybė ir klausimas „Kodėl man?“. Dažnai, kai nesuteikiam patirčiai prasmės, norisi išsiaiškinti „Kodėl?“. Pozityvią patirtį mums įprasminti paprasčiau, iš jos lengviau mokytis. Kai patirtis negatyvi, dažnai norisi nuo jos nusisukti, pabėgti, neieškoti gyvenimiškų pamokų ir didžiulės vertės, kurią ji suteikia. Tikiu, jeigu paklaustumėte savęs: „Ko aš išmokau vaikystėje?“ „Kas mane sustiprino?“ „Kokius jausmus išmokau išgyventi?“ „Kuo galiu pasidalinti su kitais ir padėti jiems panašioje situacijoje?“, rastumėte atsakymus.

Iš jūsų laiško suprantu, jog nepaisant patirtų nuoskaudų, nusivylimo, liūdesio, skausmo ir išsiskyrimų jums pavyko susikurti trokštamą gyvenimą: baigėte universitetą, turite vaikiną, gyvenate kartu, jis jus myli, rūpinasi ir saugo. Džiaugiuosi, kad išmokote kabintis į gyvenimą ir įveikti jo metamus iššūkius. Santykiai yra mūsų gyvenimo dalis, kuri taip pat atneša ir daugybę iššūkių: pykčių, nepasitikėjimo, nuomonių skirtumų, kaltinimo, kontrolės, baimių ir tai visiškai normalu. Visos poros turi sunkumų, tačiau manau, kad jūs tikrai galite juos įveikti!

Laiško pradžioje jūs šiek tiek užsiminėte apie savo mamos laisvą lytinį gyvenimą, minėjote, jog nežinote, ar visi jūsų mamos vaikai vieno tėvo. Atleiskit jei klystu, bet man pasirodė, kad pykstate ant savo mamos. Manau, turite ne vieną priežastį ant jos pykti. Iš to, ką rašote, atrodo, kad ji negalėjo tinkamai pasirūpinti jumis vaikystėje. Galbūt dėl jūsų mamos elgesio nežinote kas jūsų ar jūsų sesės tikrasis tėvas. Galbūt pykstate ir dėl to, kad jūsų mama išdavė jūsų tėvą su kitu vyru(-ais). Tikėtina, kad yra ir daugiau priežasčių, laiške pateikiu tik kelias, kurios man ateina į galvą su jumis nepasikalbėjus.

Toliau rašote, jog jūsų vaikinas irgi praeityje gyveno laisvą lytinį gyvenimą, o labiausiai jums skaudu, pikta ir šlykštu dėl ,,vienos nakties” ir „apmokamų” nuotykių. Atrodo jog pykstate ant savo vaikino praeities ir tuo pačiu bandote jį pateisinti. Pabandykite sau atsakyti, ar įmanoma, kad jūsų vaikinas būtų toks, kokį jį pamilote be jo praeities išgyvenimų? Galbūt be jo praeities išgyvenimų net nebūtumėte susitikę.

Akvile, ar jums ši situacija nėra panaši į prieš tai minėtąją, apie jūsų mamą ir jos laisvą lytinį gyvenimą? Dažnai nutinka taip, kad situacijos iš praeities, ypač tos, kurių negalėjome pilnai išgyventi, pasikartoja tolimesniuose artimuose santykiuose ir tarsi stengiasi mums priminti apie neišgyventas emocijas. Kartais savo partneriui galime „prilipdyti“ kitą veidą ir reaguoti į jį kaip į tėtį, mamą ar kitą svarbų asmenį, visai to nepastebėdami. Tuo metu gali iškilti pyktis, bejėgiškumas, nusivylimas, šleikštulys ir kiti nuslopinti jausmai. Noriu jus palaikyti ir paskatinti nebijoti savo neigiamų jausmų. Jie yra neišvengiama vidinio augimo ir judėjimo į priekį dalis. Juo labiau, jie nuolat keičiasi, vieni jausmai praeina, juos pakeičia nauji.

Laiške jūs savęs klausiate: „Ar aš jam kažko pavydžiu?“ „Jo vaikystės?“ „Ar kažkokių nuotykių?“. Jūs minėjote, kad iš visų jėgų stengėtės nebūti panaši į mamą, tačiau galbūt vienos jūsų mamos savybės buvo tokios, kurių nevertėjo perimti, o kitos tokios, kurių galbūt norėtumėte, bet sau neleidžiate turėti? Minėjote, kad visada stropiai mokėtės, buvote gera mokinė, gal niekada neleidote sau pabūti „bloga mergaite“? Manau atsakymą galima rasti jūsų pačios užduotuose klausimuose.

Rašote jog išmokote savo vaikinui „apie tai nepriminti, nepasakoti, kad man blogai“, atrodo, lyg tuo didžiuojatės ir tai jums didelis pasiekimas. Man pasirodė, kad neatskleisdama savo neigiamų išgyvenimų liekate vieniša su savo jausmais ir vis tiek norite jais pasidalinti su žmogumi, kuris galėtų jus suprasti. Įdomu, ką jūsų vaikinas mano apie jūsų pasirinkimą jam neatskleisti savo išgyvenimų? Ar teiravotės kokie yra jo norai? Pamėginkite sau atsakyti, ar norėtumėte, kad jūsų vaikinas su jumis irgi dalintųsi tik džiaugsmu, o sunkius ir skaudžius išgyvenimus pasiliktų sau?

Rašote, kad norite „sveikų ir normalių santykių“. Tikiu, kad kiekvienas žmogus yra laisvas kurti savo standartus, todėl įdomu, kas jums yra sveika ir normalu? Kas yra sveika ir normalu Jūsų vaikinui? Kokia šeima jums atrodo laiminga? Ar esate apie tai kalbėję tarpusavyje? Ką jums reiškia pasitikėti savimi ir vienas kitu? Ko jums trūksta, kad galėtumėte pasitikėti? Galbūt atsakius sau į šiuos klausimus bus lengviau eiti link norimo tikslo.

Prisiminkite, kad santykiai ir asmeninis augimas reikalauja laiko, pastangų ir ryžto. Be to, visada turite galimybę kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, kurio palaikymas ir įsitraukimas jūsų tikslus padėtų pasiekti lengviau.

Psichologė Evelina Vasiljeva | Intuityvi | Intuityvi terapija | Tinklapis

Nemokamos psichologinės pagalbos tarnybos:

KRIZIŲ ĮVEIKIMAS. krizesiveikimas.lt Tel. 8 640 51555
VILTIES LINIJA. Pagalbą suaugusiems teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
paklausk.kpsc.lt TEL.116123
PAGALBOS MOTERIMS LINIJA. Moters-pagalba.lt Tel. 8 800 66366
JAUNIMO LINIJA. Pagalbą teikia savanoriai jaunimolinija.lt, jaunimolinija.lt/laiskai Tel. 8 800 28888
VAIKŲ LINIJA. Pagalbą teikia savanoriai vaikulinija.lt Tel. 116111
LINIJA DOVERIJA. Pagalbą jaunimui rusų kalba. Tel. 8 800 77277
ESANTIEMS UŽSIENYJE: psyvirtual.lt

loading...