Santykių karuselės

0 (0)

Būti su kitu – imti ir duoti. Dažnai paprasti dalykai santykiuose pasidaro klampyne. Kuo artimesnis žmogus, tuo sunkiau atskirti savo ir kito pasaulius. Tuo sunkiau suvokti, ko nori kitas, o ko noriu aš pats. Girdime, kad norint kurti santykius reikia ne tik gauti, bet ir duoti. Tačiau kas iš tikro vyksta santykių srityje? Apie tai – šis straipsnis.

Ieškom šedevro ar kuriam jį patys?

Nuo gero starto dažnai priklauso visos nubėgtos distancijos laikas. Kokia yra tavo startinė pozicija? Pirmiausia pagalvokime, nuo ko gi priklauso santykiai. Ar mes braidydami po pasaulį ieškome antros obuolio pusės, idealaus partnerio, kurį suradus viskas klosis savaime? O gal mokomės mylėti? Mylėti pirmiausia save, tada žmones, o tik paskiausiai vieną išskirtinį žmogų. Jeigu pasirenkame tikėti lemtimi ir pažadėtuoju, kuris klaidžioja kažkur žemėje, darosi lengviau. Tada mažiau kas priklauso nuo mūsų, ieškančiųjų, kuriuos vis skriaudžia niekšingas likimas, neleisdamas pagaliau sutikti sau skirtojo. Jei kas nors nepavyko su antrąja puse, tai buvo ne mano atsakomybė, tiesiog dar nesutikau savo žmogaus. Taip, taip lengviau ir tuo norisi tikėti. Tačiau ko norime: tiesos ar lengvumo, atsakomybės už savo veiksmus ar gyvenimo kažkieno sukurtų iliuzijų šešėlyje? Gyvenimas – ne pasaka. Būtų sunku patikėti, kad visame pasaulyje yra vienas vienintelis žmogus, su kuriuo lauktų puiki ateitis. Iš tiesų mes pasirenkame, ką mylėti.

Vadovaudamiesi mintimi, kad kažkur yra mano žmogus, nebeturime prisiimti atsakomybės. Garsus psichologas ir filosofas Erichas Frommas tokį princo ant balto žirgo ieškojimą palygino su besimokančiojo piešti idealaus objekto ieškojimu: „Kai surasiu tą vienintelį[-ę], tada nupiešiu puikiai.“ Tačiau mes žinome, jog tam, kad piešinys būtų kokybiškas, reikia mokytis piešti. Imti teptuką ir pradėti nuo keverzonių, kurios, galbūt, kada nors išaugs į šedevrus.

Jei pasirenki tikėti, kad mylėti reikia mokytis taip pat, kaip vaikščioti ir kalbėti, įgyji galią aktyviai dalyvauti, keisti ir keistis. Gali ne laukti, kol meilės laužai išblės, bet pati juos pakurstyti. Be to, leidi mokytis ir šalia tavęs esantiesiems. Tampi mokytoja[-u] ir mokine[-iu]. Visi iš vaikystės pamename, kokius mokytojus vertinome labiausiai: kantrius, leidžiančius klysti ir žinančius, ko nori. Anot Frommo, mokymasis yra valingas ir sąmoningas darbas. Jei pasirenki mokytis, tai neišvengiamai turėsi tam skirti laiko ir dėmesio. Laiko būti kartu, galvoti apie kitą ir save. Sutelkti dėmesį ne tik į kalbėjimą, bet ir į kito išklausymą, tikro kontakto ieškojimą.

Nuolatinis kitimas

Jei pasirinkai tikėti tuo, kad nėra idealios antrosios pusės, ir nusprendei mokytis meilės, turi žinoti, jog viskas nuolatos nebus lengva, o meilės laužai natūraliai priges. Dauguma dalykų gyvenime vyksta ciklais: dieną keičia naktis, pavasarį – žiema, gyvenimą – mirtis. Anot geštalto terapeutų ir knygų autorių Ritos ir Roberto Resnic’ų, mūsų gyvenime nuolat kartojasi patirties ratas. Šį cikliškumą galima pritaikyti ir santykiams.

• Pirmiausia įvyksta kontaktas: susiduriame vienas su kitu, pajuntame potraukį.
• Tada prasideda intymumo fazė, kai griūna du žmones skiriančios sienos, emocijos šauna į viršų ir džiaugiamės artumu.
• Toliau vyksta susiliejimas, kai tapatinamės su partneriu, jis tampa mūsų dalimi. Šiuo atveju kitą paleisti, suteikti jam erdvės sunkiausia, norisi kartu praleisti kuo daugiau laiko.
• Ketvirta – izoliacijos fazė, kai prasideda santykių atšalimas ir atitolimas.
• Paskutinė – atsitraukimo fazė, kai partneris nori daugiau laiko būti vienas, mažiau domisi kitu. Šis ciklas kartojasi nuolatos. Ir kiekvienam iš partnerių yra individualus. Tai reiškia, kad jeigu pasiekei intymumo, o partneris – izoliacijos fazę, jums gali būti sunku sutarti, jei nesuprasi ir neįvertinsi savo ir jo poreikių. Be to, kartojantis šiam ciklui tiek tu, tiek tavo partneris galite nebepatirti atbundančio potraukio vienas kitam.

Gyvename natūraliai priartėdami ir atitoldami vienas nuo kito. Nuolat intensyvaus santykio negalime išlaikyti. Tai truputį panašu į jūros bangų skalaujamą krantą: jie tai susilieja, tai atsitolina. Čia ir įvyksta egzaminas iš to, ko mokėtės. Jei abu aktyviai kuriate santykius, atitolimo atvejai gali būti retesni arba ne tokie smarkūs, o sugrįžimo vienas pas kitą momentai malonūs ir vėl mestelintys į jausmų aukštumas. Tačiau, kad sulauktum suartėjimo, reikia mokėti ir šiek tiek paleisti. Svarbu suvokti, kad kartkartėmis kintantis artimo žmogaus savo erdvės poreikis yra natūralus ir jam reikalingas.

Pasak Ritos ir Roberto Resnickų, partneriai palaikydami santykius turi nuolatos susijungti, suartėti, o po to atitolti per abiem patogią distanciją. Sunkumų kyla tada, kai kuris nors iš partnerių pernelyg ilgai užsibūna arba užstringa viename taške. Tada atsiranda nuolatinis noras būti kartu, nerimas ir įtarinėjimas. Užsitęsus izoliacijos stadijai santykiai tampa dalykiški, apmiršta ir galų gale nutrūksta.

Šis nuolatinis judėjimas ir kito stebėjimas primena šokį. Kaip ir šokis jis reikalauja vienas kito įsiklausymo ir pajautimo. Tai nėra mistiniai dalykai. Jie atsiranda per savistabą ir atvirumą, skyrimą laiko pokalbiui apie santykius ir tai, ko vienas iš kito norite.

Kaip teigia porų terapeutė M. Aycock, šio šokio metu santykiai keičiasi, kartu kinta ir jausmai partneriui. Tik abiejų pusių pastangomis pavyksta prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių. Taigi, nors tikimasi ir reikalaujama, kad meilė būtų jaučiama nuolatos, tačiau ji, kaip ir kiti jausmai, kas minutę būna vis kitokia, įgyja naujų atspalvių. Juk liūdesio ar džiaugsmo irgi nejaučiame paromis ar savaitėmis. O ir pajaustas liūdesys nebebūna toks pat, kaip prieš tai. Meilę keičia prisirišimas, aistra, džiaugsmas, pyktis ir visa paletė kitų jausmų, skirtų artimam žmogui. Svarbu nustoti save versti ar jaustis nesmagiai kaltinant, kad meilės pojūtis keičiasi. Paradoksalu, tačiau net ir pykdami ant mylimo žmogaus jaučiamės jam artimi, jis gali išlikti svarbus ir mylimas.

Mokytis duoti ir imti

„Mokytis mylėti reiškia mokytis įžvelgti skirtumus tarp tikrojo žmogaus elgesio ir mano susikurto vaizdinio iškraipymų.“ E. Fromm

M. Aycock teigia, kad santykius nuo pat pradžių kuriame pagal išankstinį savo įsivaizdavimą. Kiekvienas turime tam tikrą svajonę, matytą pavyzdį, kokie santykiai turėtų būti. Tikrovėje susiduria dviejų žmonių susidaryti skirtingi vaizdai ir poreikiai. Vėliau palaipsniui dingsta pradžioje buvusi euforija. Juk pirmieji pasimatymai ir santykių pradžia, kai viskas nauja ir kai pajuntame artumą, atsiveriame vienas kitam, priverčia nekreipti dėmesio į tokias „smulkmenas“ kaip skirtingi pomėgiai, erzinančios savybės ir panašiai. Tik pradėjusi geriau pažinti žmogų, atsiradus buičiai, gali pamatyti, kad gyventi reikia su it paršelis čepsinčiu[-a] ar vėluojančiu[-a] partneriu[-e].

Šio skyriaus pradžioje pacitavau E. Frommą. Jis susikurto vaizdinio iškraipymu vadina mūsų įsivaizdavimo apie save ar kitą trukdymą pamatyti tikrovę. Būna, kad turime labai tvirtus įsitikinimus, kokie esame patys arba koks yra kitas žmogus. Tačiau šie įsitikinimai gali būti nulemti mūsų ankstesnės patirties arba susikoncentravimo į save. Pvz., jei turėjai kritikuojančią mamą ar patyrei patyčias mokykloje, daug jautriau reaguosi į partnerio išsakomas pastabas. Tai matysi ne kaip pastabą, o kaip puolimą, nukreiptą prieš tave. Dažnai painiojame tikrovę su savo interpretacijomis. Būna nelengva per savo poreikius, norus ir jausmus pamatyti kito žmogaus pasaulį ir jį suprasti. Taigi, mokymasis mylėti yra ir mokymasis suprasti save bei kitą žmogų pastatyti į lygias gretas su savimi.

Psichologė K. Stone pažymi, kad, norint kurti lygiaverčius santykius, kai ir duodi, ir gauni, svarbu kalbėtis, o ne nebyliai ko nors laukti vienam iš kito. Tu nei gali, nei turi bandyti įspėti kito žmogaus mintis, lygiai taip pat ir kitas niekada neatspės, ko iš jo lauki tu.

Vienas kito lūkesčių žinojimas dar nereiškia, kad jie visi privalo būti įgyvendinti. Kuriant santykius, kur nėra išnaudotojo ir aukos, svarbu, kad partnerio lūkesčius permąstytum. Pagalvok, ar tai, ko kitas iš tavęs tikisi, tave taip pat džiugina, ar nėra reikalaujama to, kas tau būtų nemalonu. Jei imsite tenkinti vienas kito įgeidžius nepaisydami savęs, į pačią santykių šerdį įsileisite kirvarpą, kuri po truputį, pasitelkdama nepasitenkinimą bei nutylėtas nuoskaudas, grauš santykius iš vidaus. Santykių tvirtumą lemia ne besąlyginis vienas kito poreikių tenkinimas, bet jų supratimas ir pagarba vienas kito norams bei požiūriui.

Visi esame unikalūs. Įsimylėjėliai, nors sujungia savo gyvenimus, tačiau išlieka tais pačiais skirtingais ir nuostabiais žmonėmis, kuriais buvo prieš susipažindami. Tai, ko laukiate vienas iš kito, gali kirstis su jumis pačiais kaip asmenybėmis. Pvz., iš ramaus žmogaus tikimasi kartu šėlti vakarėliuose, iš mėgstančio pokyčius ir greitą gyvenimą laukiama saugumo ir ramybės. Tada prasideda tikrasis mokymasis. Pirmoji pamoka reikalauja suvokti, ko pati nori iš savo partnerio, kas tau iš tikro svarbu santykiuose, o ko gali atsisakyti. Atkreipk dėmesį, ar gauni tai, kas tau būtina. Jei ne, lieka užduoti sau šiuos klausimus:

• Ar abu galite prisitaikyti ir būti laimingi nieko nekeisdami?
• Ar nori keistis pati?
• Ar nori keistis tavo partneris?

Galima sakyti, kad buvimas kartu yra nuolatinis mokymasis įsiklausyti į savo ir kito žmogaus poreikius ir juos atliepti. Nuolatos atitolti ir suartėti. Imti ir duoti. Esmė ta, kad jei paminsi savo poreikius, rizikuoji pastatyti save į aukos poziciją. O jei ignoruosi kito poreikius, gali tapti išnaudotoja. Itin svarbu, kad neliktų nuskriausta nė viena pusė.

Tik mokantis būti lygiavertėje pozicijoje, suprasti nuolatinį savo ir kito kitimą ir prisiimti atsakomybę už santykius, nebekyla klausimų, kaip išlaikyti davimo ir gavimo pusiausvyrą. Tik tada duodame nebeskaičiuodami, nebesitikėdami gauti atgal. Tik tada patiriame tikrąją meilę ir ryšį su kitu.

Jei pasirenki tikėti, kad mylėti reikia mokytis taip pat, kaip vaikščioti ir kalbėti, įgyji galią aktyviai dalyvauti, keisti ir keistis.

Kai pasirenki kurstyti meilės laužą, tampi mokytoja[-u] ir mokine[-iu].

Net ir pykdami ant mylimo žmogaus, jaučiamės jam artimi, jis gali išlikti svarbus ir mylimas.

Psichologas Andrius Katarskis