Klausimas: Ieškau lengviausio kelio kaip bent kruopelyte palengvinti savo gyvenimą bei emocinę savijautą, todėl rašau jums, su didele viltim, kad galėsite atsakyti į mano laišką. Renkuosi šį būdą, nes pas psichologą eiti VELNIŠKAI bijau, nors jo man reikia jau seniai. Bijau net pagalvoti, kas su manimi darytųsi, jeigu ten nueičiau, nes vien rašydama šį laišką lieju ašaras ir nežinau į kurią pusę dėtis.

Man 19 metų, pradėjau studijuoti kitame mieste. Pabėgdama nuo namų tikėjausi, kad bent truputį išsispręs bent jau viena bėda, kad pasitaisys santykiai su tėvais, nes namai man buvo kančia, nesugebėdavau atlaikyti jų spaudimo ir moralų skaitymo. Nors ir labai skauda širdį, kad turiu pasakoti apie tėvus, lyg jie būtų didžiausi nusikaltėliai, tačiau nepaminėti jų negaliu. Gal nusikaltėlė tai aš, visada mėgstu ginčytis, įrodinėti savo tiesas, šaukti priešais. Esame skirtingos kartos, galbūt todėl aš nesuprantu jų, o jie – manęs.

Negaliu pakęsti tam tikrų dalykų per didelio sureikšminimo ir nesupratimo. Atrodo, kad pyktis su tėvais normalu, tačiau tai man sukelia begalybę neigiamų emocijų, norisi bėgti, rėkti, klykti, verkti, nebūti namie. Su mama esame vienodų, stiprių ir net bjaurių charakterių, tėtis mėgsta išgerti. Todėl iš abiejų dažnai tenka girdėti itin nemalonių dalykų, tėtis net nesijaučia, kaip gali įskaudinti jo žodžiai ar kumštis į petį. Nesakau, kad niekada nebūna gerai. Būna, dar ir kaip, jie man daug padeda, rūpinasi, teiraujasi. Tačiau dažniausiai nesugebame normaliai bendrauti, nei vienas neturime kantrybės. Pas mus tokia šeima. Gražiai bendraujame tik per žinutes, o grįžus namo įvyksta kažkoks chaosas, kuriame nei minutės nesinori pasilikti ilgiau. Nekaltinu tik jų, kalta esu ir aš, nes nesugebu atlikti tam tikrų dalykų, kurie tėvams kelia nusivylimą ir tuo pačiu pyktį. Manau, iš to daugiausiai ir gimsta mūsų nesutarimai, tačiau yra dalykų, dėl kurių tikrai kalta ne aš. Bet bėda ne vien tame. Visada buvau labai emocionali, jautri, mane sunervinti gali bet kas.

Nemėgstu daug žmonių, nes jie man atrodo melagiai, išdavikai, naivuoliai, negaliu niekuo pasitikėti ir nepripažįstu, kad turiu geriausių draugų. Gyvenu su dviem draugėmis, visos turime didelių bėdų, todėl ramūs išsikalbėjimai kartais padeda nusiraminti, bet labai labai trumpam. Turiu vaikiną, kurį labai myliu, kuris man yra didžiausias ramstis. Jis labai geras ir protingas. Nežinau, kaip be jo išgyvenčiau, tačiau bijau, kad per savo nuotaikų kaitas, pastovius verkimus ir tam tikrus mano daromus dalykus, kuriais sugebu jį sunervinti, neišvesčiau jo iš kantrybės, nes atrodo, kad kartais trūksta labai ne daug. Labai gaila, kad nesugebu būti tokia pat gera jam, kaip jis yra man. Bet aš stengiuosi ir pažadu stengtis dar labiau. Jo parama didžiulė ir vėlgi gaila, kad man to neužtenka, jog būčiau visiškai rami viduje.

Esu turėjus pora trumpalaikių ligų, kurios atsirado būtent dėl nervų. Yra buvę ir nervinių priepolių, kada tiesiog pradeda trūkti oro ir pasieki alpimo ribą. Todėl be raminamųjų gyventi labai sunku, negaliu nuo jų atprasti. Nenoriu eiti į mokyklą, nes net ir ten, dėstytojoms pradėjus kalbėti apie psichologinius dalykus, norisi verkti. Taip buvo kiekvienoje mokykloje, kurioje mokiausi, kartais tekdavo tiesiog pasiimti kuprinę, atsistoti ir niekam nieko nesakius išeiti. Bijau žmonių, giminių, bijau su jais kalbėtis. Nebuvo tokios dienos, šventės, kai sėdint prie bendro stalo nepakilčiau ir nenueičiau į kambarį verkti, kai pradeda mane kamantinėti. Sapnuoju dalykus, kurie maišosi su realybe, nesuprantu kas tikra, kas buvo tik sapnas. Tai dar labiau apsunkina mano kasdienybę ir smegenis. Visa tai išsivystė per kelis metus. Tačiau šitas laikotarpis atrodo pats sunkiausias, net nemoku nupasakoti, kokia beviltiška ir silpna jaučiuosi. Kažkokia juodoji skylė, iš kurios niekaip negaliu išlipti. Pripažįstu, kad tai ir pasekmės mano nesigydymo, tačiau niekaip negaliu prisiversti, nes tiesiog bijau, neįstengiu, neturiu valios. Yra ir problemų, kurių negaliu papasakoti savo noru. Pati pasimetu savo bėdose ir mintyse. Noriu bent menkiausio patarimo, tiesiog, kaip prisiversti įveikti savo baimes ir padėti sau šiektiek daugiau, nei tik sugebėti parašyti laišką psichologui internetu? Ačiū už bet kokį atsakymą (Tekstas neredaguotas).

Samanta

Komentuoja psichologė Agnė Vaiciukevičienė:

Sveika, Samanta,

skaitant Jūsų laišką, kilo mintis, kad kaltinate, o gal net ir nuvertinate save dėl raštiško paklausimo psichologui, o ne realaus vizito pas jį. Mano nuomone, Jūs žengėte pirmą labai didelį ir sveikintiną žingsnį. Jūs įsisąmoninote savo problemų rimtumą bei ieškote išeičių iš esamos situacijos. Laiške rašote, kad “pas psichologą eiti VELNIŠKAI bijau <…>. Bijau net pagalvoti, kas su manimi darytųsi, jeigu ten nueičiau, nes vien rašydama šį laišką lieju ašaras ir nežinau į kurią pusę dėtis.” Man kyla klausimas, ko labiausiai bijote? Bijote, kad psichologo kabinete pradėsite verkti? Bijote, kad leisite jausmams dominuoti? Jei taip, kaip manote, ar išlieti jausmus yra blogai? Ar įmanoma sutvarkyti spintą, jos turinio neišvertus į išorę? Mano nuomone, ne. Taip pat kaip ir susitvarkyti su savimi nelengva, kol visas turinys nėra išliejamas. Svarbu tinkamai pasirinkti, kam jį išliesite, kad jaustumėtės suprasta ir saugi.

Taip pat pamąstykite, ar gali būti taip, kad bijote sužinoti tiesą ir/ar pagaliau išgyti? Kas pasikeistų ir kas nutiktų, jei išliptumėte iš “juodosios skylės”? Ar mokėtumėte, ar norėtumėte gyventi ramiai, be chaoso?

Svarstote, “gal nusikaltėlė tai aš, visada mėgstu ginčytis, įrodinėti savo tiesas, šaukti priešais”. Kaip suprantu, dėl to dažnai nesutariate su mama. Keliu prielaidą, kad judvi ,,kovojate dėl valdžios”. Tačiau ar tokia kaina norite nugalėti mamą? Kovos dėl valdžios siekis yra būti nepriklausomai. Laiške minite, kad gyvenate kitame mieste. Fiziškai, kaip suprantu, jau esate nepriklausoma nuo tėvų, bet gal vis dar norite įrodyti, kad esate nepriklausoma ir emociškai? Kaip manote, ar Jūsų mama jau yra pasiruošusi suvokti, kad jos mergaitė užaugo ir jau nori būti/yra nepriklausoma asmenybė?

Taip pat laiške nurodote apie skausmingą patirtį, kai tėtis vartodamas alkoholį nejunta, jog skaudina Jus. Šią situaciją galėtumėte įgarsinti tėčiui naudodama ,,Aš kalbą”, kai įvardinate savo jausmą dėl atitinkamo elgesio. Vertinant Jūsų mintis, kad “gražiai bendraujame tik per žinutes, o grįžus namo įvyksta kažkoks chaosas, kuriame nei minutės nesinori pasilikti ilgiau”, keliu prielaidą, kad žinutėmis galite bendrauti, nes jose neatskleidžiami jausmai, galima pagalvoti, racionaliai įvertinti visas galimas teksto variacijas. Tuo tarpu susitikus, užvaldo emocijos ir kalbėti tampa sunku. Nuoskaudos „ima viršų“ ir lieka nepateisinti lūkesčiai. Taip atsiranda naujos nuoskaudos, kurios vis kaupiasi, kaupiasi ir kaupiasi…

Rašote, kad turite mylimąjį, kuris labai Jus palaiko, bet ,,to neužtenka, jog būčiau visiškai rami viduje”. Ir iš tiesų, kai vyrauja didelė savikalta/nėra emocinio atsparumo ir/ar pasitikėjimo savimi, sunku pasiekti, kad Jus pakylėtų kitas. Jei teisingai suprantu, draugas stipriai stengiasi, bet galimai Jūsų asmeninės vaikystėje patirtos ir iki šiol patiriamos nuoskaudos yra stipresnės už jo pastangas.

Minite, kad esate turėjusi “porą trumpalaikių ligų, kurios atsirado būtent dėl nervų. Yra buvę ir nervinių priepolių, kada tiesiog pradeda trūkti oro ir pasieki alpimo ribą”. Mano nuomone, tai vienas akivaizdžiausių organizmo pagalbos šauksmų. Įsiklausykityte – Jūsų kūnas prašo pagalbos ir ji neturėtų būti vien vaistai. Vaistai tik slopina pasekmes, bet nenaikina vidinio skausmo priežasčių. Kad būtų lengviau suvokti, palyginsiu visa tai su spuogais ant veido. Galime juos užpudruoti – paslėpti, tačiau tai nepašalins priežasties, kol organizmo neišvalysite iš vidaus.

Kitas kūno siunčiamas pagalbos šauksmas – sapnai. Sunku vienareikšmiškai interpretuoti Jūsų minimus sapnus, kurie “maišosi su realybe, nesuprantu kas tikra, kas buvo tik sapnas”. Keliu prielaidą, kad tai viena iš gynybos formų, kai pasąmonė pati pasirenka, kaip apsiginti nuo skaudinančių įvykių. Tačiau džiugina tai, kad pripažįstate, jog sapnai, nerviniai priepuoliai, oro trūkumas yra nesigydymo pasekmės.

Taigi Jūs žengėte jau kelis reikšmingus žingsnius – pripažinote savo problemą, suvokėte jos rimtumą ir paprašėte pagalbos. Kol kas virtualios, tačiau labai viliuosi, kad su draugo palaikymu, išdrįsite ieškoti ir realios.

Nuoširdžiai linkiu Jums stiprybės.
Agnė Vaiciukevičienė
Psichologinių konsultacijų kabinetas
Donelaičio g. 10, 3-17; Utena
El. paštas: agne.vaiciukeviciene@gmail.com

loading...