21363152466_bf430e713b_b

Klausimas: Mano gyvenimas pilnas išbandymų, kuriuos, rodos, turiu išgyventi kiekvieną dieną. Nuo mažumės gyvenu skausme ir smurte. Neturiu nei tėvų, nei giminaičių. Turiu tik sesę ir save. Mama mirė tada, kai man buvo vos keli metukai. Tėvas visiškai mumis nesirūpino. Maždaug po metų nuo mamos mirties į mūsų namus jis parsivedė kitą moterį, kuri, deja, negalėjo mūsų pamilti ir mylėti lyg savo vaikų. Tėvui ji vis sakydavo ką nors negero mums padaryti. Pavyzdžiui, vieną dieną jam buvo liepta mane nutrenkti elektra. Ankstų rytą jis pakėlė mane, ir, velniai žino kodėl, pradėjo mane mušti. Esmė tame, jog jis tai darė matant mano mažajai sesutei. Mano rankas ir kojas apvyniojo laidais ir net pats nežinau už ką mušė. Atsimenu tik tą jausmą, kuris tąkart privertė mane rėkti iš visų jėgų. Maniau, jog tai košmaras, kuris turi baigtis. Bet tai nebuvo pabaiga. Kiekvieną kartą tėvas darydavo vis kažką naujo.

Pamenu, kai vasarą eidavome maudytis, tėvas mane įmesdavo į tvenkinį ir juokdavosi jog skęstu. Man tuomet buvo gal kokie treji, o toks vaikas plaukti dar juk nemoka. Taip pat jis mane marindavo badu, kai tuo metu jie valgydavo bananus. Arba mus pasodindavo ant grindų, o jie patys santykiaudavo. Bet skaudžiausias patyrimas man yra tai, kad kai vieną dieną tėvui buvo įsakyta mus mirtinai sumušti, jis ėmėsi ir to. Atsidūriau Kauno klinikose, komos būsenoje su atviromis žaizdomis. Ar normalus toks tėvo elgesys, kai užuot jis pasakytų jai: „Aš nedarysiu to, aš myliu savo vaikus ir neleisiu jog jiems kas nutiktų“.

Po tų košmariškų metų atsidūrėme pas globėjus. Atrodė, jog pagaliau viskas susitvarkys ir būsime laimingi vaikai. Bet nė velnio. Viskas ten buvo taip pat, tik tiek, jog buvome prižiūrimi. Bijojau visko, net nueiti į tualetą. Buvau toks įbaugintas, jog atrodė, kad gyvenu su pačiu velniu. Pragyvenome su sese ten daugybę laiko, maždaug apie 12 metų, ir aš tiesiog nekenčiu tų žmonių, nes dabar esame vieni, matėme tik skausmą ir smurtą. Nežinai, kaip gyventi, nuo ko pradėti… O mes būdami maži taip svajojome, kad vieną dieną turėsime tėvus. Gaila, ta svajonė niekada jau nebeišsipildys.

Po tokiu išgyvenimu jautiesi tuščias, niekam nereikalingas, pagalvoji, kam gyventi tokiame skausme jei kiekvieną rytą pabudus pirma mintis, kuri kyla, yra: „Dar vienas išbandymas“. Man kiekviena diena lyg naujas išbandymas.
Jei žinočiau, kaip palengvinti sau gyvenimą, su mielu noru tai padaryčiau.

Artūras

Komentuoja klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė

Mielas Artūrai, laišką perskaičiau vienu įkvėpimu. Kiekvienas Tavo parašytas sakinys siunčia aiškią žinią: gyvenimas Tau siuntė gausybę skaudžių išgyvenimų, kurių šleifas, rodos, velkasi iki šiol, nors Tavęs jau kuris laikas niekas nebemuša, nekeikia, badu nebemarina. Tavęs niekas nemokė mylėti gyvenimo, o ir gyvenimas pats savaime lig šiolei nepasirodė Tau esantis vertas meilės, todėl nieko keisto, kad šiandien jautiesi tuščias ir nereikalingas. Turbūt kone kiekvienas, išgyvenęs tai, ką teko patirti Tau, jaustųsi panašiai, o gal ir dar blogiau.

Deja, Artūrai, aš irgi nežinau instrukcijų, kaip būtų galima palengvinti Tau gyvenimą. Ar tokių instrukcijų apskritai būna? Turbūt, kad ne, nes priešingu atveju nebūtų nė vieno, kuriam gyventi sunku. Žinoma, visiems girdėtas posakis „Jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją“ iš dalies tiktų Tavo dabartinei situacijai, tačiau šiandien renkuosi ties juo nestabtelti, juolab, kad ir ši frazė pernelyg abstrakti, jog tiktų Tavo situacijai bendrai.

Jeigu bendrautume akis į akį pirmiausia turbūt siūlyčiau Tau norą pasilengvinti gyvenimą bandyti perfrazuoti į norą tame sunkiame gyvenime jaustis geriau. Tai būtų pasiekiama lengviau, nes juk čia tiktų bet kas, kas leistų Tau bent akimirkai pasijusti mylimu, reikalingu ir svarbiu. Būk tikras, kad kartu su tuo netruktų ateiti ir suvokimas, kad pasaulis – nebe toks jau ir svetimas, o žmonės aplink Tave – nebe tik tie, kurie tyčiojasi, smurtauja ir visaip kitaip engia. Tad gal vertėtų prisijungti prie kokios jaunimo organizacijos? Padovanoti savo laisvą laiką savanoriškai veiklai? Pagalvok apie tai, nes Tu tikrai esi kažkam labai reikalingas.

Tam, kad kažkas keistųsi, reikia žengti žingsnį į priekį. Jeigu žingsniuodamas gyvenimu matai, kad niekas nesikeičia, vadinasi, reikia kažką daryti dar kitaip, negu darei iki šiol. Tai sudėtingas etapas, kuomet tenka peržengti ir save, ir pasąmoningą savęs paties užprogramavimą nesėkmei, kas labai dažnai stebima dirbant su žmonėmis, kuriems, kaip ir Tau, nestigo sunkių išgyvenimų vaikystėje. Tegul tai, kad niekas nieko gero nedarė dėl Tavęs, netampa pavyzdžiu, kad ir Tu nieko negali daryti dėl savęs. Dabar, kai jau esi nebepriklausomas nuo besityčiojančio tėvo, smurtaujančių globėjų, Tu pats esi atsakingas už tai, koks bus Tavo rytojus. Paklausk savęs, koks esi dabar? Koks norėtum būti ateityje? Ką gali daryti, kad sumažintum skirtumą tarp dabartinio ir norimo Aš? Gal tai taps gairėmis, kur link pradėti judėti. Judėti ne kažkada, ne rytoj, o jau šiandien.

Jeigu į galvą ateina mintys, kad kitaip jau būti nebegali ir Tu pasmerktas amžinam kentėjimui, nieko nelaukdamas stabdyk tokias mintis. Psichologinio atsparumo tyrimai rodo, kad dalis žmonių, kurie vaikystėje patyrė skaudžių išgyvenimų ir/arba gyveno itin sunkiomis sąlygomis, geba suaugystėje mėgautis gyvenimu ir moka savarankiškai jį kurti priešingą tokiam, kokį turėjo vaikystėje, kai nuo jų valios mažai kas tepriklausė.

Šiame laiške nemini, kad išėjai klystkeliais, tapai smurtaujančiu ar nesivaldančiu. Iš to sprendžiu, kad netgi tada, kai buvo sunku, turėjai kažkokių asmeninių resursų visą tą pragarą išgyventi ir stvertis į gyvenimą, o ne dardėti žemyn. Gal tai kokios stiprios Tavo asmeninės savybės, o gal tiesiog stiprus impulsas gyventi, mylėti ir sulaukti to laiko, kai ir pats tapsi mylimas? Taigi, Artūrai, tokių pačių vidinių resursų vedinas (tų pačių, kurie padėjo tau iškęsti artimų žmonių patyčias, atsigauti po stiprių sumušimų ir pan.) Tu gali tapti tokiu, kokiu linki sau tapti. Faktas tai, kad Tu pats tokio gyvenimo nesirinkai. Tave pasirinko, kaip galintį tokią skaudžią patirtį panešti. Pasirodo, nesuklysta: Tu tikrai gali.

Apibendrinant norisi pasidžiaugti tuo, kad antrąkart viso vaikystės siaubo Tau patirti nebeteks. Tai, kas buvo, tas be abejonės lieka, o dabar pats laikas nuspręsti, ar ši skaudi patirtis taps Tave stabdančia, ar motyvuojančia jėga gyventi taip, kaip norisi Tau.

Aš tikiu Tavimi. Esu tikra, Tavimi tiki ir tie, kurie skaitys Tavo laišką.

Nuoširdžiai linkiu tikėjimo, kad gali būti gerai,
Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė | psichologokabinetas.lt | facebook’e

Foto: Apionid / flickr

loading...