Ar atėjo į Lietuvą gera saviugdos mada?

Jonathan Forage / Unsplash
Vienas bičiulis, apsilankęs keliuose saviugdos renginiuose, sako, kad dabar pastebintis Lietuvoje saviugdos gerą madą. Ar tikrai Lietuvoje pastaraisiais metais saviugda tampa mada? Akivaizdu, kad daugėja literatūros, knygų, seminarų, vasaros stovyklų ir skaitlingų švenčių saviugdos tema.
Vien vasaromis kiek vyksta stovyklų ir švenčių: etnokultūros ir elektroninės muzikos tarptautinis renginys „Gaia gethering“, sąmoningumo festivaliai „Masters of Calm“, „Mandala“, tantros ir muzikos festivalis „Prema“, „Debesų pieva“ ir kiti, kurie pritraukia tūkstančius dalyvių.
Čia prisiminsime ir saviugdos istorijos savotiškas ištakas: kitokį Vilių Orvidą ir jo originalią kūrybą, sodybą ir ypač erdvę, kur galėjo rinktis pačio įvairiausio, margiausio pobūdžio ieškotojai.

Vilius Orvidas, Sigito Baltramaičio nuotrauka
Šiandiena nuteikia optimistiškai, tačiau verta ir reikalinga atkreipti dėmesį su kokiais išūkiais, užstrigimais susiduria saviugdos judėjimas pačia plačiausia prasme. Yra galimybė augti, išeiti iš savo socialinio burbulo į platesnį visuomenės įtraukimą, bet esama ir pavojų kai kuriuose suabsoliutinimuose, siaurumuose, užsiliūliuojant savose sultyse – likti tik narciziškais „mes patys sau gražūs“.
Pirmiausia, kad ir pati saviugda labai platus prasmių ir veiklų laukas: visuminis (holistinis) sveikatingumas, fizinis aktyvumas, sportas, sėkmė, laimė, meilė, verslumas, kūryba, pasitenkinimas, psichologija, ilgalaikis malonumas, motyvacija, hormonų veikimo pažinimas, psichoterapija, patyriminės jausmų laboratorijos, dvasingumas, joga, dėmesingumas, meditacija, malda, sąmoningumas, ryšiai, neo-tantra, kai kurios religinės įžvalgos, etnokultūra, kitų kultūrų, meno pažinimas, ugdančios, pažintinės kelionės, žygiai gamtoje, koučingas, mentorystė ir pan. Šį vyksmą galima pavadini ir mokymasis visą gyvenimą. Populiarėjantys masažai ne tik siaura medicinine priemone, bet ir kaip atsipalaidavimo, sveikatingumo, geros savijautos, meilės sau SPA prasme ir kita.
Dar senovės graikų filosofinė kryptis kvietė – „pažink pats save“, atrask sąmoningus ryšius tiek su savimi, tiek su aplinkiniais.
O kuo saviugda skiriasi nuo šiaip standartinio, tradicinio jaunimo švietimo, ugdymo? Mano požiūriu, tradicinio švietimo esmė sukasi apie – žinios per prievartą, įkalti kuo didesnį kiekį enciklopedinių žinių! Tačiau tai neretai turi tokį efektą, kad baigę mokyklą, pavyzdžiui, nebeperstaito nei vienos knygos, nes pats skaitymas apraizgytas prievarta, nemaloniais prisiminimais, eiti į kokį tobulinimosi, pažinimo seminarą atrodo beprasmybė. Saviugda – savanoriška, smalsi, teikianti pasitenkinimą, džiaugsmą, įdomumą. Jos tikslas – gera savijauta, savęs tobulinimas, augimas, sveikata, savęs ir ryšių suvokimas, gerinimas, naudingų žinių gavimas, akiračio plėtimas, natūralaus seksualumo priėmimas, savęs ir santykių psichoterapija, praktinis patyrimas, panaudojimas, unikalių gebėjimų ugdymas.
Galime pastebėti, šiandien, kad ir labai nerangiai, kažkiek keičiasi ir tradicinė švietimo sistema. Vidurinių mokyklų lygmeniu atsiranda vis daugiau alternatyvų, laisvės, įvairovės. Įkimokyklinio ugdymo srityje taip pat matomi pokyčiai – Vilniuje įsikūręs gamtos darželis „Po smiglom“ garsėja ne tik tuo, kad daug laiko vaikai praleidžia gamtoje, lauke, dalyvauja ilguose žygiuose (dienoje ir po 10 km), bet ir susikaupimo, dėmesingumo, ryšių pratybomis. Atrodo, kad juk vaikai vis labiau tampa nesuvaldomais, bet tenka labai nustebti, kaip vaikai sugeba giliai šias praktikas priimti, jas išpildyti, įsitraukti, o paskui susižavėję apie jas pasakoja tėvams. Kalbu iš patirties, nes mano sūnus lanko šį darželį.
Į ištakas, į istoriją
Šiandien saviugdos, jogos studijos net ir mažesniuose miesteliuose yra visai įprastas dalykas, įvairiomis panašiomis praktikomis užsiima tiek įžymybės, tiek paprasti žmonės. Sovietmečiu tai buvo retenybė ir egzotika. Pirmas žinutes ir straipsnius Lietuvoje dar iki nepriklausomybės atkūrimo publikuodavo žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ – apie jogą, natūralią mediciną, sveiką gyvenimo būdą ir pan.
Joga, kundalini, seksualinė, gyvybinė energija ir kitos sąvokos buvo didelė naujovė ir paslaptis (ezoterika). Dirsteldamas į plačią saviugdos istoriją prisiminsiu ir vieną iš svarbių židinių, kuris ir man padarė didelę įtaką, nes teko autorių artimai pažinti asmeniškai, daug laiko pralaista, patirta kartu dar paaugliu esant – tai Viliaus Orvido kurta sodyba, meninė, kūrybinė, ryšių, susitikimų erdvė prie Salantų (Kretingos raj.). Kai kurių sovietmečiu pavadinta absurdo sodyba, buvo skirtingų požiūrių, kultūrų ir subkultūrų dalinimosi, apsikeitimų, tolerancijos erdvė.
Avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas, sodyboje apsilankęs jau po Viliaus mirties ir matęs tik išorę, erdvę, meninę išraišką, rašė: “Orvido stebuklas atėjo iš pat dangaus ir tokių stebuklų atsitinka labai retai. Taip, aš nieko niekur panašaus nesu matęs. Brancusi, Moore, Smithson – svarbūs dvidešimtojo amžiaus skulptūros istorijoje. Bet Orvidas yra lygiai svarbus. Tu stovi tarp visų tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą.”

Orvido-sodyba. J. Dapšausko nuotrauka
Taip rašė pasaulinio lygio menininkas apie šią vietą, tačiau dar svarbiau, kokia dvasia tada plevendavo vakarinėse programose prie laužo, šaltesniu laiku patalpose prie židinio, kokie žmonės atvažiuodavo, kokie ryšiai megzdavosi!..
Pas Vilių Orvidą į jo sodybą dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atvažiuodavo jogai iš Sovietų Sąjungos okupuotų šalių. Vilius buvo plataus žvilgsnio – nei už vieno požiūrio labai neužsikabindavo, bet visus mielai priimdavo, bendraudavo, semdavosi patyrimo, įžvalgų. Jis daug perėmė iš krikščioniškos tradicijos(vienu metu buvo tapęs ir pranciškonų vienuoliu), senosios pagoniškosios gludumos, bet imliai panaudodavo ir kitų religinių tradicijų įžvalgas, patirtis. Apie tai ir atsiminimų knygoje „Kitoks Vilius Orvidas“. Neatstumdavo nei vieno, kai kas čia vaduodavosi iš vienokių ar kitokių priklausomybių, problemų – drauge čia būvodavo daug akademinio pasaulio, visuomenės reikšmingų asmenų, nepriklausomybės aušros disidentų, Sąjūdžio elito atstovų, daugybė menininkų patirdavo naujo įkvėpimo, studentai, keliauninkai, kraštotyrininkai, etnografai – atradimų.
Beje, paradoksalu, Vilius menininkas, labai kuklus, rengdavosi išskirtinai paprastai, bet jis ir didelis verslininkas. Sodybai kurti būtini labai dideli pinigai, juos uždirbdavo gamindamas antkapius. Reikėjo samdyti galingus kranus, akmenims vežti mašinas, įdarbinti žmones ir pan. Jau po jo mirties sodyba buvo įkainuota milijonais dolerių. Turistai lankydamiesi kalbėdavo, kad tam, kas čia padaryta, reikia kelių gyvenimų, bet viskas sukurta per maždaug 30 metų.

Vilius Orvidas, Sigito Baltramaicio nuotrauka daryta Paberzeje pas teva Stanislova
Jį dar gyvam esant fotografavo žymūs fotomenininkai. Apie jį sukurtas ne vienas tiek lietuvių, tiek užsieniečių autorių filmas. Tai – daugiabriaunis prisiminimas, istorija, kuri dar ir šiandien matoma kaip miražas, mistika su savo nykimo stichija, bet kuri turi tęsinį ten apsilankiusių, o šiandien kuriančių jau kitokiose formose. Sovietmečiu čia lankėsi daugybė turistų iš plačiosios Sovietų Sąjungos. Prasidėjus atgimimui – iš viso pasaulio. Dienomis prie sodybos buvo galima suskaičiuoti dešimtis autobusų, ir daug daugiau lengvųjų automobilių. Kai kurie atvykusieji pasilikdavo nakvoti, tada artimiau susipažindavo tiek su Viliumi, tiek su kitais atvykusiais. Šiandien labai daug kas sodyboje ir išorės prasme pasikeitę, sunykę…
Dar kitas svarbus saviugdos istorijos akcentas. Kartu su Lietuvos persitvarkymo Sąjudžiu veiklą pradėjusi Lietuvos sveikuolių sąjunga ir Palangos sveikatos mokykla. Tai buvo kaip pionieriai, kai kieno laikomi keistuoliais, baltomis varnomis. Šiandien jau didelė visuomenės dalis turi kitokį požiūrį į sveikatą, jos puoselėjimą, pasirenka sveikesnį, blaivesnį, sąmoningesnį gyvenimo būdą. Tada pasirodydavo pirmos knygos apie visuminę (holistinę) sveikatą, natūraliąją mediciną, nūdien knygynų ir bibliotekų lentynos linksta nuo tokio pobūdžio literatūros. Gera mada. Šiandien sveikatingumo veiklomis užsiimančių tiek daug, o tada tai buvo ledlaužiai. Prieš daugiau nei dešimtmetį Sveikuolių sąjunga buvo jau kiek ir apmirusi, bet įsijungus naujoms jaunoms jėgos įgavo antrą kvėpavimą. Nevyriausybininkų iniciatyva LR Seimas 2013 metus buvo paskelbęs Sveikatingumo metais, aktyviai susivienyta prieš Lietuvos girdymą alkoholiu. Paskutiniais metais, atsiradus daugybei alternatyvų, Sveikuolių sąjunga tiesiog viena iš nevyriausybinių organizacijų, kartais susiaurėjanti į kiek savitikslę „šeimyninę rangą“.
Atsargiai su absoliutinimu, pažiūrio siaurumu, fanatizmu
Kai kas gal yra susidūrę su kai kuriais atsivertusiais į krikščionybę, kokiais tampama entuziastingais kitų atvertinėtojais? Gali būti labai nuoširdu, bet kai ką erzinantis, būtent atstumiantis dalykas. Tas pat gali pasireikšri ir kitose saviugdos srityse. Sudalyvauja kokiame vieno guru seminare ir jau žino visas pasaulio paslaptis, tiesą, kaip kiekvienas privalo gyventi, elgtis, mąstyti. Perskaito kokią sveikatingumo knygą ir sureikšmindami „geriausią ir vienintelį“ metodą taiko visiems kitiems.
Sudalyvauja viename ar keliuose seminaruose kokio nors saviugdos metodo tema ir jau imasi kitus mokyti su dideliu užtikrintumu, kad štai tas atrastas kelias yra pats teisingiausias ir abroliučiai visiems tinkantis. Didžiausia bėda ir pavojus saviugdoje – absoliutinimai. Beje, tokie mokytojai net sulaukia nemažo pasekėjų būrio, nes pats suabsoliutinimas kitus pritraukia, tarsi atleidžia nuo atsakomybės pačiam pasirinkti ir prisiimti atsakomybę, kritiškai mąstyti. O dar įtaką daro ir religinės, savaime aišku, iš kiekvienos religijos taško žiūrint, pačios teisingiausios jų dogmos. Tik jokiu būdu nesakau, kad religinės įžvalgos jau savaime yra blogai, ne – jų raštuose, tradicijose yra daug išminties meilės (filosofijos), charakterių, psichologijos įžvalgų, bendruomeninių ryšių pamokymų. Mokslas taip pat gali tapti pernelyg dogmatiškas ir sustabarėjęs, neįsileidžiantis naujų įžvalgų ir atradimų, tai byloja istorija. Problema prasideda, kai įsivyrauja dogmatizmas, suabsoliutinimai, nematymas visumos, o tik savo „tiesą“. Nes neretai ir saviugda kai kam apsiriboja tik astrologija, horoskopų tikėjimu ar kitais prietarais.
Tai yra ir pagrindiniai bruožai, reiškiniai su fanatizmo atspalviu, religiniu aklumu, kurie atstumia nemažą visuomenės dalį ir trukdo saviugdos judėjimui pačia plačiausia prasme augti ir skleistis. Didžiajai daliai žmonių gyvenant labai jau standartinį, bet tikrai ne savo, bet primestą medijų, reklamų, visuomeninių klišių gyvenimą, bijoma, kad tik nepakliuvus į „sektą“. Kviečiu idėjas, metodus, patirtis patikrinti, pasverti realiu gyvenimu bei mokslo požiūriu.
Veikia „atsivertėlių“ efektas. Ne vieną pavyzdį žinau, kaip, staigiai atsivertę tampa vegetarais ar veganais, žaliavalgiais ir kitus atverinėja su didžiausiu užsidegimu, bet sutikus ne vieną po kelių metų, pasirodo, grįžo prie visiškai įprastinės, nesveikos šlamštmaisčio mitybos. Bandai dar paprotinti, kad gal tos mėsos, pridėtinio cukraus gerai yra valgyti mažiau… Tad labai svarbu išlaikyti ilgalaikį nuoseklumą. Pradžioje per daug neužsiplieksti, bet eigoje būtent išlaikyti augimo, pažinimo tempą, užsidegimą, entuziazmą. Saviugdoje nesitikėti, nelaukti greito, vienadienio rezultato, bet pokyčius išdėstyti, rezultatų siekti platesnėje perspektyvoje, įvertinant pasikeitimus žingsnis po žingsnio, koks augimas, teigiamas poslinkis įvyko, kad ir per 5 metus?..
Dar tokia viena pastabėlė: gal ir pagal tą pasakymą vyrai – iš Marso, moterys – iš Veneros… Kaip susikalbėti, kaip atrasti jungančias gijas, taškus? Kai kas pastebi, kad vyrai mažiau domisi saviugda, dvasingumu ir pan. Gal statistiškai tai ir yra teisinga. Taip. Bet gal kai kada ir pačios saviugdos praktikos labiau yra nukreiptos į moterų poreikius? Gal daugiau ir labiau ne apie kilmę iš kitų planetų, bet apie šią Žemę kalbėkime, kaip joje laimingai sugyventi skirtingoms lytims, kaip tokiems panašiems ir kartu skirtingiems vyrams ir moterims kurti tą pasitenkinimo sąmoningą ryšį. Yra gražu atskiri moterų ir vyrų ratai, bet dar gražiau ir stipriau, kai tie ratai susijungia ir sudaro bendrą, sąmoningą, supratingą ratą bei erdvę. Su viltimi, kad ir vyrus ne mažiau domina tikras, stiprus ir lankstus, bet „nepriplaukęs“ dvasingumas, saviugda sujungianti dvasinius, psichinius ir fizinius aspektus. Apie tai ir mes dalinamės saviugdos, sąmoningų ryšių patyriminiuose seminaruose.
Tad tikiu, kad saviugda ne trumpa mada, o ilgalaikis reiškinys. Juk jos poreikis visuomenėje labai didelis! Ir noriu, kad ta mada nepasibaigtų, bet dar labiau apimtų visuomenės kuo platesnius sluoksnius savo prasminga įvairove, laisve, tolerancija, augimu ir nauda. Drąsos ieškant, atrandant ir keičiantis.
Juozas Dapšauskas
„Sąmoningas ryšys” vadovas