Sensorinis iššūkis: kaip būti kieme, jei vaikas bijo liesti paviršius
Buvimo kieme nauda neginčijama, o gamtos poveikis žmogaus emocinei, fizinei sveikatai jau seniai įrodytas. Tačiau net įprastas pasivaikščiojimas parke, autistiškam vaikui gali kelti stresą ir diskomfortą dėl sensorinio jautrumo. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ergoterapeutė Justina Tamošunienė dalijasi patarimais, kaip pripratinti vaikus išeiti į kiemą ir ką daryti, jeigu jie nebenori eiti namo.
Struktūruotas laikas kieme
„Sensorinė integracija – tai mūsų smegenų komfortas, kaip mes jaučiamės, kaip priimame supančią aplinką per aštuonias skirtingas pojūčių sistemas, tai daro mus unikaliais ir skirtingais. Autistiškiems vaikams būdingas sensorinis jautrumas, kuris gali pasireikšti ir būnant kieme. Tai reiškia, kad jie gali būti jautrūs šviesai, garsui, įvairių tekstūrų lytėjimui, jausti baimę išsipurvinti ar pan. Tokie dirgikliai gali gąsdinti ir lemti vaiko nenorą eiti į lauką. Tai gali būti būdinga ir vaikams, neturintiems jokių raidos sutrikimų“, – paaiškina J. Tamošunienė.
Justina Tamošunienė
Pasak ergoterapeutės, jeigu vaikas bijo eiti į kiemą, reikia labai aiškiai žinoti, ko jis bijo ir pradėti nuo tų dalykų, kurių nebijo arba bijo mažiau: „Iš pradžių einame ten, kur jam saugu, kur mažiau dirgiklių, mažiau dalykų, kurie jį gąsdina. Visada rekomenduoju tėvams turėti vaizdinę struktūrą: paveikslėlius, nuotraukas ar simbolius, kad vaikas, prieš išeidamas iš namų, žinotų, kur eina, kiek laiko, kur bus ir kada bus pabaiga. Pavyzdžiui, nupiešiame parką, pavaizduojame, kur prie kokių suoliukų, sūpynių bus sustojimai, o kada išėjimas iš kiemo ir kas vyks toliau. Visada svarbu pagirti vaiką už tai, kad jis įveikė maršrutą, nors ir buvo sunkumų. Pabaigos akcentas labai svarbus ir tuo atveju, kai vaikai nenori išeiti iš kiemo.“
„Jei tėvai susiduria su situacijomis, kad vaikas nenori išeiti iš kiemo, galima pasiūlyti kitą motyvuojantį užsiėmimą, kurį veiksite po buvimo kieme, įtraukti tai į dienotvarkę. Reikia nuosekliai laikytis reguliarių tam tikros veiklos pabaigos veiksmų, kuriuos vaikas aiškiai supranta ir sklandžiai pereina į kitą veiklą. Tam gali padėti ne tik vizualinė informacija, bet ir laikmačiai, garsiniai signalai, pavyzdžiui, skaičiavimai 1-2-3 ir atliekamas veiksmas – išeinama iš teritorijos, padedamas į vietą mėgstamas žaisliukas“, – pataria J. Tamošunienė.
J. Tamošunienė atkreipia dėmesį, kad kai kuriems autistiškiems vaikams yra sunku užmegzti socialinį kontaktą. Būtent kieme tai galėtų įvykti lengviau, paprasčiau, kur yra erdvė, kur vaikai nevaržomai laksto, vieni prie kitų pribėga, paskatina įsijungti į veiklas. Jeigu vaikas yra itin jautrus, nedrįsta ar nemoka bendrauti su bendraamžiais, rekomenduotina tokias socialines situacijas repetuoti namuose, kaip pasisveikinti, kaip paklausti, ar nori žaisti kartu.
Taktilinis jautrumas
„Viena iš dažniausiai pasitaikančių autistiškų vaikų baimių yra lytėjimo baimė – taktilinės sistemos hiperjautrumas. Ją rodo nenoras išsitepti, įvairių veiklų, susijusių su dažais, plastilinu, kinetiniu smėliu, vengimas, higieninių procedūrų baimė, išrankumas drabužiams ir kt. Tokie vaikai būdami lauke dažnai nieko netyrinėja, neliečia, nori greičiau eiti namo, lauke yra sudirgę, piktesni“, – pasakoja J. Tamošunienė.
„Savo darbo praktikoje turėjau mergaitę, tuo metu jai buvo 5 metai, kuri nenorėjo autis batų, todėl išeiti į kiemą buvo didelis iššūkis. Kieme ji būdavo tik tuo atveju, jeigu artimieji ją nešiodavo ant rankų, o ilgainiui tai daryti tapo vis sunkiau. Jei tėvams reikėdavo išvažiuoti su mergaite iš namų – būdavo labai sudėtinga, nes ji visą laiką klykdavo. Viešumoje tėvai jausdavosi nepatogiai – pritraukdavo kitų žmonių dėmesį, kurie nevengdavo pareplikuoti ar paauklėti. Vis tik po ergoterapijos, tam tikrų praktikų, mergaitė iš mūsų skyriaus išvyko avėdama batus ir pati nuėjo iki mašinos savo kojomis. Šiai dienai mergaitė avi batus ir tokių problemų nebeturi“, – džiaugiasi J. Tamošunienė.
Ergoterapeutė pasakoja, kad tokiais atvejais dirbama su vaikais naudojant įvairias tekstūras, medžiagėles, pradedama po truputį nuo to, ką vaikas toleruoja, įvedant papildomas tekstūras, per patinkančias veiklas, taip vyksta taktilinės sistemos desensibilizacija. Svarbu, kad nereikia versti liesti nepatinkančio daikto per prievartą, mes galvodami, kad vaikas palies ir pamatys, jog nieko neatsitiko ir galėsi po to tai priimti, tačiau vaiko nervų sistema siunčia signalus, kad šis dirgiklis yra pavojingas ir negali jo liesti. Dažnai proveržis įvyksta, jeigu daiktai, kuriuos bijoma liesti, tiesiog paliekami šalia vaiko.
„Dienos centre pas mus lankosi autistiški vaikai, pasižymintys skirtingu jautrumu. Pavyzdžiui, kai kurie vaikšto su pirštinėmis, kitas vaikas užsiklijuodavo ant kiekvieno piršto po pleistriuką, nes jam nemalonu liesti paviršius, o vienas vaikas nieko kieme neliečia, jeigu paviršiai šlapi po lietaus ar lengvos šalnos. Tačiau oro sąlygos juk neprognozuojamos ir svarbu mokėti prisitaikyti atitinkamoje situacijoje, todėl po truputį mokomės, dirbame, kad vaikas išliktų ramus, tačiau įveiktų tokį iššūkį“, – dalijasi Beata Veselienė, asociacijos „Vilniaus lietaus vaikai“ vadovė.
Beata Veselienė
Šiais metais Santaros klinikų Vaiko raidos centro erdvėje ligoninės kiemelyje ir asociacijos „Vilniaus lietaus vaikai“ dienos centro kiemelyje bus įrengti sensoriniai sodai, kurie praplės galimybes dirbti su autistiškais vaikais kieme, padėti jiems įveikti įvairias baimes. Pasak B. Veselienės, tokios erdvės apskritai pradės keisti požiūrį, kad galima dirbti su vaikais ir terapijas taikyti jiems ne kabinetuose, o gryname lauke. Ergoterapeutė antrina, kad erdvėje bus įrenginiai, kurie padės stimuliuoti pagrindines sistemas: įvairūs taktiliniai rėmeliai, takeliai kojytėms, priemonės rankomis liesti, karuselė vestibiulinių pojūčių treniravimui, įrenginys pusiausvyros lavinimui ir pan.
Ką veikti kieme?
„Svarbu, kad vaikai kieme būtų kiekvieną dieną. Kai kuriuos pratimus, kuriuos atliekame ergoterapijos metu, tėvai gali atkartoti ir dirbti su vaikais patys. Tačiau, jeigu šeima gyvena nuosavame name ir turi lauko erdvę, ją galima pritaikyti. Pavyzdžiui, turėti sūpynes (elastines, hamako tipo, tinklines ir kt.,), kurios suspaudžia vaiko kūną ir veikia ne tik vestibulinę sistemą, bet ir proprioceptinę sistemą, įrengti taktilinius takelius iš gamtinių priemonių, pakabinti vėjo varpelius klausos stimuliacijai, pastatyti vandens fontanėlius ar tiesiog turėti indą su vandeniu, sukonstruoti lysvę, kurioje vaikas galės eksperimentuoti su savo augalais, juos sodinti, laistyti, prižiūrėti, o gal ir nusiskinti subrandintą derlių. Neturintys savo kiemo, darželį gali susikurti ant palangės, pasodinti greitai augančius augalus ir stebėti procesus, sudaryti sodinimo, laistymo, persodinimo grafiką“, – dalijasi patarimais J. Tamošunienė.
B. Veselienė priduria, kad dienos centre jau pastatyti lauko vazonai, kuriuose vaikai augina savo augalus ir tai jiems teikia didelį džiaugsmą. Ypač patinka, kai išauga kokia nors daržovė ar uogos, kurias paskui jie ir panaudoja gamindami užkandžius. Dienos centre vaikai mokomi ir kasdienių socialinių įgūdžių, pavyzdžiui, kaip pasiruošti maistą.
„Gerėjant orams, siekiame, kad vaikai praleistų kieme kuo daugiau laiko. Vieni susiduria su iššūkiais, kitiems kiemas pats didžiausias malonumas. Kartu mokomės, stengiamės, kad vaikų patirtys būtų kuo geresnės. Veiklos kieme autistiškiems vaikams padeda geriau adaptuotis aplinkoje, susibendrauti su kitais vaikais ir visapusiškai jaustis geriau“, – komentuoja B. Veselienė.