Istorija apie gerą ir piktą dvasią

Ši sena kinų istorija, manau yra aktuali ir dabar, nes joje kalbama apie žmogaus prigimtį, apie tai, su kuo susiduriame kiekvienas iš mūsų savo gyvenimo kelyje. Aš ir mano ego, kuris šioje istorijoje vadinamas piktąja dvasia Gui.

Kiekvienas iš mūsų, kurie nori pakeisti save ir savo gyvenimą, neišvengiamai susiduria su šiuo klausimu: ką daryti su savo ego? Vieni yra įsitikinę, kad ego yra svarbiausia gyvenime, juo reikia vadovautis, tada ateis sėkmė, bus daug pinigų, gera karjera, na, jūs būsite sėkmingas žmogus kitų akyse. Tik kažin, kaip ir šioje istorijoje, ar jūs jausitės sėkmingas ir laimingas savo viduje. Kiti, dažniausiai tie, kurie nusprendžia eiti dvasiniu keliu, ima kovoti su savo ego. O kova, kaip mes žinome, yra sunkus, sekinantis užsiėmimas ir laimėti šansų nedaug. Genialus atsakymas, kaip ir šioje istorijoje, dažniausiai būna paprastas – eiti vienu žingsniu priekyje savo ego. Tada per gyvenimą jus ves ne ego, o jūsų siela.

“Kartą, seniai seniai Kinijoje gyveno išminčius, vardu Tang-Tzu-O. Jau daug metų jis pragyveno, daug žinojo apie tai, kas vyksta ant žemės ir tarp žvaigždžių. Bet jis buvo laikomas išmintingiausiu tarp žmonių, todėl, kad jis daug žinojo apie tai, kas vyksta žmogaus viduje. Kartą atėję mokiniai rado jį užsiėmusį neįprastu darbu. Sode netoli medžio, po kuriuo išminčius dažnai ilsėdavosi ir mąstydavo, Tang-Tzu-O baigė kasti sau kapą. Išsigandę mokiniai ėmė klausinėti, kodėl jis tai padarė anksčiau laiko, prieš savo mirtį, prieš dangaus skirtą laiką. Išminčius atsakė: „Kad nuolat prisiminti Ramybę”. Mokiniai nustebo ir paprašė Tang-Tzu-O paaiškinti jo išmintingų žodžių prasmę. Ir jis jiems papasakojo tokią istoriją.

Šiandien atsisėdau pailsėti šalia medžio ir pradėjau mąstyti apie gyvenimą, kurį nugyvenau šioje žemėje. Ir tiek panirau į apmąstymus, kad pamačiau, kaip nuo mano sielos Hun atsiskyrė geroji dvasia Šen, o nuo mano sielos Po atsiskyrė piktoji dvasia Gui. Jos atsisėdo viena prieš kitą ir pradėjo pokalbį.
Gui žvaliai pasiūlė Šen :
-O gerai būtų pagyventi dar kartą!
– Kam?- nustebo dvasia Šen. – Tik kvailys, baigęs savo varginančią sunkią kelionę ir atėjęs prie namo durų, grįžta atgal, kad vėl įveikti visą šį kelią.
– Ir vis dėlto, gera pagyventi dar kartą! – linksmai tarė Gui.
– Kam? – vėl pakartojo pavargusi Šen. – Kad kaip švilpikui iššokti iš lopšio ir pasislėpti kape? Ne, greičiau jau baigtusi šis niekingas egzistavimas.
Dvasia Gui liūdnai atsiduso ir tarė:
– Ir vis dėlto, gerai būtų pagyventi dar kartą!
– Paaiškink, kodėl? Kad iš naujo sužinoti, kas yra kančia, liga ir nepriteklius? Juk gyvenimas – tai amžinas troškulys ir neišmatuojama kančia!
Gui dvasia visiškai pravirko:
– Būtų gerai pagyventi dar kartą!
Klausantis jų, staiga akimirkai man pagailo dvasios Gui, juk ji mirs kartu su kūnu ir išsisklaidys žemėje negrįžtamai. Tą akimirką aš pagalvojau: Taip, būtų gerai pagyventi dar kartą! Ir tuo pačiu metu aš lyg prasmegau užmarštyje. Dvasia Gui mane pačiupo ir linksmai nunešė per tamsą į naują gyvenimą, šnabždėdama į ausį: Taip, taip, taip! Gera pagyventi dar kartą! Aš grąžinsiu tau jaunystę, pripildysiu džiaugsmo tavo egzistavimą, duosiu tau tokias žinias ir išmokysiu tokių amatų, menų, kad mūsų su tavimi gyvenimas praplauks prabangoje ir malonumuose.
– Kokio užmokesčio pareikalausi už tai? – atsargiai paklausiau. – Ar ne mano sielos Hun?
– O ne! – triumfuodama džiaugsmingai sušuko Gui dvasia. – Siela Hun yra tavo! Nesijaudink dėl jos. Ji ir taip seks paskui tave ir tu praeisi savo gyvenimą be baimės ir nerimo. Bet turiu vieną sąlygą, vieną susitarimą: aš visada eisiu vienu žingsniu priekyje tavęs.

Aš pagalvojau. Ir nepamatęs tame nieko blogo, sutikau:
– Gerai.

Iš karto mes atsidūrėme neįžengiamame miške, pačioje tankmėje. Dvasia Gui drąsiai nuėjo į priekį, praskleisdama man dygias šakeles taip, kad aš laisvai judėjau, net nė karto nesusižeidęs. Ir aš pagalvojau: Kokia kvaila yra mano dvasia Gui. Tegul sau eina priekyje. Tai netgi labai gerai man. Tegu atlieka visą juodą darbą už mane, o aš tik mėgausiuosi gyvenimu.

Mes atėjome prie galingo drakono buveinės. Pirma prie jo priėjo dvasia Gui, ir šis, paliesdamas ją savo geluonimi, tuoj pat pripildė jėga. Aš pamačiau, kad nieko blogo neatsitiko mano dvasiai, ir taip pat priėjau prie drakono. Jis palietė savo geluonimi mano kūną ir kūnas tapo jaunu. Trenkė Drakonas uodega į žemę, ir mes atsidūrėme kartu su mumis atjaunėjusiame pasaulyje, kuriame skleidėsi svaiginantis nuostabių gėlių aromatas, kur nuostabiai čiulbėjo neįprasti paukščiai. Apsidžiaugęs gyvenimo pilnatvės pojūčiu, aš nuėjau pas žmones.

Kaip žadėjo Gui, taip ir nutiko. Jis perdavė man savo žinias. Akimirksniu iškilau aš žmogiškos tuštumos džiaugsme, stebindamas visus savo žiniomis, meistriškumu amatuose ir menuose. Tik, kad tapau aš bevaliu mano dvasios Gui tarnu. Nes, ką aš be galvodavau, o dvasios Gui mintys visada dominavo manyje, kad ir ką kalbėdavau, mano dvasios Gui žodžiai visada iššokdavo pirmi. Ir ką be darydavau, poelgių iniciatorė visada buvo mano piktoji dvasia Gui. Ir taip nieko gero aš ir nesugebėjau padaryti savo sielai Hun: nei mintimi, nei žodžiu, nei poelgiu. Net pasilikti su ja vienumoje, kad įgyti save patį ir savo kelią. Ir visas pasaulis nublanko mano akyse. Aš nustojau jausti gėlių kvapą ir girdėti paukščių čiulbėjimą. Aš supratau, kad piktoji dvasia Gui mane apgavo, nes leidau jai eiti vienu žingsniu priekyje manęs, taip tapdamas bevaliu jos tarnu ir tuo įkalindamas savo sielą Hun jos valdžioje. Ir skaudžiai pasigailėjęs, ką padariau, aš pravirkau. Juk tada, po medžiu man buvo likęs tik vienas žingsnis, kad rasčiau savo sielai Hun ramybę ir harmoniją. Tuo metu aš prabudau ir, supratęs esmę, praregėjau. Paėmiau kastuvą ir ėmiau kasti kapą kūnui ir dvasiai Gui, kad kiekvieną dieną atėjęs čia, iki pat savo mirties prisiminčiau sielą Hun ir jos Didžiuosius Ramybės Namus .

Nustebo mokiniai, išgirdę jo atvirą istoriją. Ir Tang-Tzu-O pasidalino su jais išmintimi: Žmonių skubėjimas yra bevaisis. Žmonės skuba, kenčia nuo baimės ir pykčio, sukeltų Po. Tuo tarpu Didysis Dao yra dieviškoje ramybėje. Tas, kuris turi norų ir galvoja apie juos, vėl gimsta šiame pasaulyje dėl savo norų. Ir tik tas, kuris yra tobulas dvasia ir laisvas nuo norų ir baimės, sužino Didžiojo Dao paslaptį ir amžiams palieka šį pasaulį. Išmintingas žmogus eina Aukščiausiojo suvokimo keliu, įsigilindamas į save ir dvasiškai išsivalydamas, vienu žingsniu priekyje savęs, ir veda jį jo Hun. Nes viską sąlygoja Aukščiausiojo įstatymai. Aukščiausias valdo visa, kas yra, ir veda viską link tobulumo. Tobulumas gi susijęs su galutiniu tikslu – Ramybe. Nes Ramybė ir yra švento dvasingumo šaltinis .

Ir ištarė Tang-Tzu-O išmintingus žodžius, kurie įsiminė amžiams:
– Jei nori rasti Didžiojo Dao Ramybę, prisimink, kad gimimas veda į mirtį, bet tik per mirtį galima ateiti į gyvenimą .”

Istorija versta iš Anastasijos Novych knygos “Сэнсэй-4. Исконный Шамбалы”

Psichologas Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt

Kviečiu jus į Asmenybės augimo grupę, kuri vadinasi “Vienu žingsniu priekyje savo ego”.