Jausmų perkeitimo menas

Vakarų medicina linkusi pervertinti chirurgijos reikšmę. Gydytojai paprastai linkę šalinti tai, kas nepageidaujama. Kai mūsų kūne kas nors sutrinka, jie skuba siūlyti operaciją. Matyt, neretai, ta pati tendencija gaji ir psichoterapijos srityje. Psichoterapeutai stengiasi padėti mums išmesti iš savęs viską, ko nepageidaujame, ir palikti tik tai, ko norėtume. Tačiau taip pasidarbavus gali nebedaug kas ir likti. Jei stengsimės pašalinti viską, kas nepatinka, gali tekti išmesti didumą savęs.

Užuot elgęsi su savo pačių dalimis kaip su šiukšlėmis, verčiau išmokime perkeitimo meno. Tarkime, mūsų pyktis. Jei pyksime dėl savo pykčio, pykčių bus jau du. pakaktų tiesiog jį stebėti su meile ir atida. Jei užuot bėge nuo pykčio, šitaip juo pasirūpinsime – jis pasikeis tiesiog akyse. Tai tarsi taikos derybos. Patys būdami ramūs ir taikūs, gebėsime susitaikyti ir su pykčiu. Taip galima elgtis ir su depresija, nerimu, baime ar bet kuriuo nemaloniu jausmu.

1. Pirmas darbo su jausmais žingsnis – atpažinti kylantį jausmą. Šią užduotį atliekame dėmesingumo, sutelktos sąmonės dėka, pasitelkę supratimo galią. Sukilus, pavyzdžiui, baimei, pasitelkiame savąją supratimo galią, atidžiai pažvelgiame į naujai atsiradusį jausmą ir atpažįstame, šiuo atveju, kad tai baimė. Matome, kad ir baimė, ir jos suvokimas kyla iš mūsų. Jie abu gyvena mumyse, bet ne kovoja tarpusavyj, o vienas kitu rūpinasi.

2. Antras žingsnis – susilieti su jausmu. Geriau nesakyti: „Nešdinkis, Baime. Aš tavęs nemėgstu. Tu – ne aš.” Kur kas veiksmingiau tarti: „Sveika, Baime. Kaip šiandien laikais?” tada šiedviem jūsų aspektams – baimei ir supratimui – galite pasiūlyti draugiškai paduoti vienas kitam ranką ir susilieti į viena. Gal tokia perspektyva atrodys kiek bauginanti, bet jūs žinokite, kad esate ne vien baimė, todėl nėra ko jos bijoti. Kol išlaikote supratingumą, jis paglobos jūsų baimę. Svarbiausia – įprasti sąmoningu kvėpavimu nuolat maitinti supratingumą, išlaikyti jo galią sutelktą ir gyvybingą. Ta galia atsiskleis ne iš karto, o ilgainiui, nuolat puoselėjama. Kol išlaikysite supratingumą, įstengsite ir nepaskęsti savo baimėje. Tiesą sakant, baimė ims keistis tą pačią akimirką, kai j umyse užsimegs tas supratingas atidumas.

3. Trečias žingsnis – nuraminti jausmą. Kaip jau minėta, jau vien supratingumu globojant baimę, mes pradedame ją ramdyti. Taip pat galime sau sakyti: „Įkvėpdamas aš raminu savo kūno bei proto veiklą.” Jaumą malšiname vien būdami su juo – panašiai kaip verkiantį kūdikį švelniai supuojanti motina. Jausdamas motinos švelnumą, kūdikis nurims ir liausis verkęs. Tas supratingas, iš jūsų sąmonės gelmių gimęs atidumas ir yra motina. tačiau jei motina galvos apie ką nors kitą, vaikas nenurims. Motinai tenka atidėti į šalį viską ir tiesiog globoti kūduikį. It rūpestinga motina usiliekite su jausmu į vieną. Iškvėpdami galite sau sakyti: „Iškvėpdamas aš raminu baimę.”

4. Ketvirtas žingsnis – paleisti jausmą, duoti jam praeiti. Esame ramūs, todėl net baimei imant jaučiamės laisvai ir suprantame, jog toji baimė neišaugs taip, kad nebegalėtume jos suvaldyti. Kai suvokiame esą pajėgūs pasirūpinti baime, j i pati susitraukia kiek įmanoma, tampa švelnesne, nebe tokia nemalonia. Dabar galime nusišypsoti baimei [ar kitam jausmui] ir leisti jai praeiti. Tik nemanykite, kad tuo viskas ir baigiasi. Ramindami ir paleisdami jausmą mes gydėme vien simptomus. Dabar turime progos pažvelgti giliau ir padirbėti su pačiu jausmo kilmės šaltiniu bei perkeisti ir jį.

5. Penktas žingsnis – pažvelgti į pačią gelmę. Jūs įdėmiai įsižiūrite į savo kūdikį, į savąjį baimės jausmą, ir – nors kūdikis jau liovėsi verkęs, nors baimė praėjo – stengiatės pamatyti, kas sutrikę. Nuolat globoti kūdikį neįmanoma, tad tenka įsižiūrėti, paieškoti to sutrikimo priežasčių. Atidžiai žvelgdami pamatysime, kas padės pakeisti šį jausmą. . Suprasime, pavyzdžiui, kad kūdikio kančias sukelia daugelis prežasčių – ir vidinių ir išorinių. jei kažkas vaiko aplinkoje kenkia ir kliudo jam, o jūs tą priežastį pašalinate, dėl to švelnaus rūpesčio jis pasijus geriau. Žvelgdami į kūdikį, išvysite veiksnius, verčiančius jį verkti, o tuomet suprasite, ką turėtumėte ir koneturėtumėte daryti, kad deramai pakeistumėte tą jausmą ir nuo jo išsivaduotumėte.

Šis procesas panašus į psichoterapiją. Gydytojas darauge su pacientu stengiasi įžvelgti, kokios kančios kamuoja pastarąjį. dažnai psichoterapeutas nustato, kad kančios priežastys – paciento įsitikinimai, tam tikri jo požiūrio į save ir pasaulį ypatumai. paciento padedamas gydytojas tyrinėja šias pažiūras ir įsitikinimus, abu bendromis jėgomis dirba, kad iišvaduotų pacientą iį savotiško jo minčių kalėjimo. Svarbiausios čia paciento pastangos. Psichoterapeuto tikslas atgaivinti psichoterapeutą savo paciento viduje, tada tas „vidinis psichoterapeutas” veiksmingai ir ištikimai darbuosis paciento labaui.

Taip elgiamės ir mes, kai pasitelkiame supratimo galią ir stengiamės pakeisti savo jausmus. Atpažinę jausmą susiliejame su juo, nuraminame ir paleidę jį įsigiliname į jo kilmės priežastis. Dažnai išaiškėja, kad jausmą sukėlė neteisingas suvokimas. Kai tik perprantame savo jausmų prigimtį bei priežastis, jie pradeda keistis.

Pagal: Thit Njat Han (2014). „Ramybė su kiekvienu žingsniu”, 69-74 psl.