Kaip pasakyti „ne“ savo vaikui (II)

0 (0)

Pirmoje straipsnio „Kaip pasakyti „ne“ savo vaikui” dalyje aptarėme kodėl tėvams bendravime su vaikais labai svarbu įsileisti žodelį „ne“ ir paminėjome keletą priežasčių kodėl sunku pasakyti „ne“ savo vaikui.

O dabar aptarsime keletą patarimų, kurie galėtų padėti vis drąsiau ir su vis didesniu pasitikėjimu sakyti vaikui „ne“. štai keletas iš jų:

– Būkite nuoseklūs.
Tai jau teko jums girdėti? Prisiminkime dar kartą, nes tai pagrindinė taisyklė, kuria turime vadovautis, sakydami vaikui „ne“. Šis draudžiamasis žodis liks jam bereikšmis, jeigu po penkių minučių pasakysite „taip“. Kai nusileidžiate, pasiduodate, stengdamiesi išvengti verkšlenimo arba spyriojimosi, jūs prarandate progą išmokyti vaiką žodžio „ne“ reikšmės. Užtat vaikas sužino, jog gerai pasistengus jūsų „ne“ galima apeiti. Kai kitą kartą ištarsite šį žodį, jis vėl reikalaus visais įmanomais būdais, kol nusileisite.
Būti nuosekliems nereiškia, kad niekada nebegalėsite pakeisti savo nuomonės vienu ar kitu klausimu. Nors kai kurie „ne“ yra neginčijami (pvz., nemušti kūdikio), kiti gali reikšti „ne dabar“, pavyzdžiui: „ne, šiandien tau negalima vėliau gulti“. Jeigu nesate apsisprendę, laimėkite laiko, pasakydami vaikui, kad turite pagalvoti. Tačiau, sykį priėmę sprendimą, tvirtai jo laikykitės.

– Sukurkite pasekmių sistemą.
Gebėjimas laikytis pasekmių sistemos yra esminė sudedamoji nuoseklumo dalis. Mažam vaikui galite pritaikyti žaidimų pertraukėlę arba kuriam laikui atimti mėgstamą žaislą. Vyresniam tai gali reikšti draudimą išeiti iš namų arba įvairių privilegijų (pvz., televizoriaus, kompiuterio) apribojimą. Žodis „ne“ neturės vaikui jokios įtakos, jeigu jis žinos, kad nepaklusimas nesukelia pasekmių. Kai sakote vaikui „ne“, pasekmių perspektyva suteikia jūsų žodžiams tvirtumo ir svorio. Tai yra dalis vis tos pačios saugios erdvės, kurioje jūsų vaikas jaučiasi nepamirštas ir apgintas. Tai – jūsų meilės išraiška, nors ir truputį užmaskuota.

– Žvelkite į akis.
Prieš ištardami žodį, įsitikinkite, kad vaiko dėmesys sutelktas į jus. Jeigu reikia, išjunkite televizorių, paprašykite nusisukti nuo kompiuterio arba padėti žaislą į šalį.

– Ne klauskite, o sakykite.
Kalbėdami sekite savo intonaciją: ar balsas nepakyla sakinio pabaigoje? Jeigu taip, susikaupkite ir tęskite tvirtu, pasitikinčiu tonu.

– Aiškinkite kuo paprasčiau ir atsižvelgdami į amžių.
Tėvai turi teisę reikalauti tam tikro elgesio, neprivalėdami aiškintis.

– Nebijokite kartotis.
Ši svarbi taktika tinka bendraujant tiek su suaugusiais, tiek su vaikais. Kai vaikas nesuvokia, kad ne reiškia ne, jūs neprivalote ieškoti naujų dingsčių savo apsisprendimui paaiškinti. Užtenka tiesiog pakartoti savo pasakytą mintį.
Paguoskite ir judėkite toliau.
Dauguma auklėjimo ekspertų rekomenduoja tėvams kuo aktyviau guosti nusiminusį vaiką, šitaip pranešant, kad jie supranta jo jausmus. Toks patarimas turi pagrindo – juk kiekvienam svarbu žinoti, kad jo tikrovė ką nors reiškia.Bet guodimas taip pat turėtų tapti proceso dalimi. Jeigu vaikas supyko arba nusiminė negavęs ko nors geidžiamo, jums gali kilti pagunda sušvelninti smūgį. Tada sakote: „Juk nieko baisaus neatsitiko“, „Nėra reikalo taip smarkiai pykti“ ar panašiai. Tačiau tokie žodžiai tik pablogins padėtį. Užuot tai darę, išreikškite užuojautą vaiko jausmams, tačiau netęskite labai ilgai. Pakaks pasakyti: „Matau, jog supykai, ir man liūdna, kad taip jautiesi, bet dabar tikrai neketinu tau šito pirkti.“ Turite suprasti, jog tuo metu jūs iš tiesų esate susipykę. Verčiau tai pripažinkite ir judėkite toliau.

– Nemenkinkite vaiko norų.
Sakydami „ne“ siekiame valdyti vaiko elgesį, o ne versti jį pasijusti nepakenčiamu arba kvailu. Nežeminkite jo, nesityčiokite iš pareikšto noro. Stenkitės nukreipti savąjį „ne“ į veiksmą, o ne į asmenį. Pavyzdžiui, sakydami „pakaks vieno gabalėlio pyrago. Kitą gausi rytoj,“ tinkamai apribojate saldumynų kiekį, o frazė „nori dar gabalėlio? Na tu ir paršelis!” žemina.

– Siekite vieningo fronto.
Kai vienas iš tėvų draudžia, o kitas leidžia, nelaimi nė vienas. Tai trikdo vaiką ir gundo jį manipuliuoti situacija. Ypatingų sunkumų jungiantis į vieningą frontą gali iškilti išsiskyrusiems tėvams, tačiau stenkitės atriboti vaiką nuo visų tarpusavio nesutarimų. Jeigu prireiktų, prieš atsakydami į jo prašymą laimėkite laiko („Pirma noriu aptarti tai su tavo tėčiu, o paskui atsakysiu“). Jeigu nepajėgiate prieiti prie bendros nuomonės, susitarkite su esamu ar buvusiu sutuoktiniu paeiliui priimti neginčijamus sprendimus arba leiskite nuspręsti tam, kuris ypač griežtai laikosi savo nuomonės šiuo klausimu.

– Skatinkite pagalbą.
Sakydami „ne“ arba stengdamiesi paskatinti tam tikrą vaiko elgesį, nekurkite problemų, kol jų dar nėra. (pvz., „Turime išeiti po dešimties minučių, o per tave amžinai vėluojame, tad pasistenk šį kartą negaišinti“). Skatinkite vaiko norą padėti pozityviomis pastabomis, pavyzdžiui, „Žinau, kad tu gali tai padaryti“ arba „Neabejoju, kad tokia didelė mergaitė gali suvalgyti pusryčius ir apsiauti batukus per dešimt minučių“. Nustatykite kartelę pasiekiamame aukštyje ir priminkite vaikui, jog jis iš tikrųjų tai gali. Tikriausiai jam patiks jus nudžiuginti.

– Būkite pavyzdžiu.
Reiktų nuoširdžiai stengtis apriboti savo pačių elgesį tais standartais, kuriuos taikote vaikams. Tik taip tapsite geru pavyzdžiu. Malonūs, pagarbūs vaikai mokosi iš malonių, pagarbių tėvų. Jums teks daug rečiau kartoti „ne“, kovojant su blogu vaikų elgesiu, jeigu nedemonstruosite jo patys.

Visi patarimai ir lieka tik patarimais, jeigu jie nepradedami taikyti gyvenime. Tad, linkiu drąsos keistis!

Pirma dalis: Kaip pasakyti «ne» savo vaikui (I)

Parengė: psichologė Lina Gudaitė | seimospsichologas.org
Naudota literatūra: Patti Breitman ir Connie Hatch „Kaip pasakyti ne nesijaučiant kaltam ir daugiau dėmesio skirti svarbiausiems dalykams“