Ko išties bijome?5 (3)
Pirma, pasiaiškinkime, kas yra baimė ir kuo ji skiriasi nuo nerimo? Šios dvi sąvokos neretai būna sumaišomos.
Baimė – organizmo apsauginė reakcija į realią grėsmę. Ji informuoja mus, jog patekome į pavojingą situaciją. Evoliucijos eigoje grėsmės keitėsi, o mūsų kūnas reaguoja taip pat. Todėl svarbu atskirti, kada pavojus yra realus, o kada tik mūsų išgalvotas psichikos gynybinis mechanizmas. Palyginimui, baimės sukeltos reakcijos yra trumpalaikės ir praeina iškart dingus dirgikliui. Tuo tarpu nerimas yra ilgalaikė būsena, kuri remiasi į pasiruošimą susidurti su grėsme ateityje. Blogiausia, kad moderniojo pasaulio pavojai dažniausiai būna įsivaizduojami, todėl nuo jų neįmanoma apsisaugoti. Nerimo apsauginė funkcija šiuo atveju tampa mums nenaudinga – be reikalo eikvojame organizmo resursus.
Turbūt daugelis iš mūsų esame buvę situacijoje, kai norime kažką padaryti, bet mūsų kūnas sustingsta ir negalime nei pajudėti, nei prakalbėti. Situacijai praėjus, imame kaltinti save ir įtikinėti, jog kitą kartą tikrai pasielgsime drąsiai. Bet kol nesuvoksime, kodėl sustingome pirmą kartą, tol kartosis panašios situacijos, o mes liksime bejėgiais, įkalintais savo pačių kūne.
Atsidūrus pavojaus akivaizdoje, evoliuciškai dažniausiai įsijungia fight or flight atsako mechanizmai, tačiau yra galimas ir freeze modelis. Gamtoje šis modelis turi savų privalumų. Nustatyta, jog gyvūnai sustingdami, gali skirti daugiau laiko apmąstyti tolimesnius veiksmus, geriau apžvelgti aplinką. Atrodydami mirę, jie gali savotiškai pasislėpti nuo užpuolėjo (negyva auka plėšrūnų nedomina), o žmonės sustingdami gali trumpam atitrūkti nuo realybės ir apsaugoti savo psichiką nuo vėlesnio grėsmingo įvykio prisiminimo.
Bandant suvokti savo baimės priežastis, reiktų įsisąmoninti banalią tiesą: dažniausiai mes bijome ne to, ko sakome, kad bijome, o visai kitų dalykų. Žmogus, bijantis tamsos, iš tiesų bijo to, kas slepiasi tamsoje. Žmogus, niekaip nedrįstantis keisti savo karjeros krypties, bijo, ne nesėkmės, o atvirkščiai, kad jam pasiseks ir reikės keisti nusistovėjusį saugų gyvenimo būdą. Žmogus, bijantis kurti santykius, iš tiesų bijo, kad galiausiai išsiskirs ir liks įskaudintas. Žmogus, bijantis mirti, bijo ne pačios mirties, bet nežinomybės po jos.
Dabar matome, jog baimės šaknys slypi kur kas gilesniame mūsų psichikos sluoksnyje. Norint įveikti savo baimę, pirma, reikia įsivardinti tikrąjį jos šaltinį. Juk labai sunku pataikyti į taikinį, šaudant užrištomis akimis. Taip pat tenka pripažinti, kad ne visos baimės yra pilnai įveikiamos (kaip mirties baimė), kitos tiesiog gyvena su mumis kasdien. Užtat mes galime išmokti jas kontroliuoti, neleisdami baimę keliančioms mintims sutrikdyti mūsų dvasinę ramybę bei pakeisdami jas pozityviomis.
Atpažinus situaciją, kurioje jaučiame sukaustančią baimę, turime bandyti sustabdyti savo panikuojančias mintis ir paklausti savęs, ko iš tiesų mes bijome? Kas blogiausio gali nutikti šioje situacijoje, jei pasielgsime drąsiai? Kad būtų aiškiau, įsivaizduokite, kad sapnuojate košmarą. Esate ant dangoraižio krašto, neatsargiai persisveriate per atitvarą, sekundę krentate, bet spėjate įsitverti į atitvarą ir pakimbate ore. Jei manote, kad tai realybė, Jūsų kūnas reaguos simpatinio atsako aktyvavimu, užkils pulsas, sutankės kvėpavimas, tačiau sapnuodami Jūs negalėsite judėti. Šioje vietoje mes turime šansą perimti kontrolę į savo rankas. Turime pasakyti sau, kad čia tik sapnas ir nėra, ko bijoti. Galime tiesiog pasileisti ir kristi, kol atsibusime savo lovoje. Tas pats galioja ir realiame gyvenime. Turime išmokti įsivertinti, kurios situacijos nekelia realios grėsmės ir jose elgtis drąsiai. Tik taip baimių mūsų gyvenime vis mažės.
Šiuolaikiniame pasaulyje kartais gali būti labai sunku atskirti grėsmingas situacijas nuo pavojaus nekeliančių. Socialinė medija primeta savo standartus, elgesio modelius, tad žmogus, neturintis tvirto moralinio kompaso, gali būti lengvai paskatinamas elgtis taip, kaip aiškina influenceriai ar yra reklamuojama medijoje, nors jis pats taip nemano. Todėl situacijos, kai reikia pasirinkti savo atstovaujamas vertybes, įsitikinimus, gali atrodyti grėsmingomis. Dauguma mano, kad jei pasirinks nepopuliarų variantą, taps visuomenės atstumtaisiais. Socialiam padarui – žmogui – būti nepriimtam bendruomenės yra dar iš ankstyvųjų laikų išlikusi baimė. Bendruomenė žemdirbių pasaulyje buvo saugumo ir išgyvenimo garantas. Nors šiais laikais žmonės sugeba pasirūpinti patys savimi, tačiau kūnas per nervų ir hormoninę sistemas primena evoliucijos išmoktas pamokas.
Taigi, mes labiausiai bijome tų dalykų, kurių negalime lengvai suvokti ir kontroliuoti. Dažnai mūsų baimės būna nepagrįstos, o sukurtos vaizduotėje iš informacijos, kurią mums siunčia gyvenamoji aplinka. Tik šaltu protu suvokdami baimės priežastis, galime išmokti nereaguoti ir įveikti jas kasdienybėje.
Parengė Gabrielė Gogelytė | Instagrame: prouzmerktasakis
Šeimos medicinos gydytoja – rezidentė
Asociatyvi portalo iliustracija: Alexandra Gorn / Unsplash