Kodėl pametame galvą dėl vaikinų, su kuriais negali bendrauti įdomiomis mokslinėmis temomis?

Klausimas: Esu jauna mergina, kuriai galvoje kiekvieną dieną vis kyla įvairūs psichologiniai klausimai, į kuriuos vis sunkiau atsakyti. Domiuosi psichologija, žmonių santykiais, esu gavusi daug pedagoginių žinių iš universiteto, sutikus kitos lyties asmenį bandau jį analizuoti atkreipdama dėmesį ne vien į jo žodžius, bet ir į kūno kalbą.

Grįžtant prie klausimų, mane domina merginos ir vaikino tarpusavio santykiai. Tai pradėsiu nuo pradžių ir klausimus pateiksiu konkrečiau. Kadangi esu 23 metų mergina, kuriai, kaip ir kitiems tokio amžiaus žmonėms, rūpi santykiai, meilė, prisirišimas, aistros ir siekis suprasti ir atrasti sau skirtąjį žmogų, tai kyla klausimas, kodėl susitikus su vienais vaikinais norisi bendrauti, norisi labiau su jais susipažinti, tačiau jie atstumia, įvardijantys, kad tokia mergina ne jo skoniui, vėliau įvyksta atvirkščiai – susitikus protingą, komunikabilų bei išauklėtą asmenį man jis nepatinka, nors jau nuo vaikystės galvoje buvo suformuluotas nuolat siekiančio tobulėti asmens idealas. Na, galima teigti, kad pasaulyje yra visokių žmonių ir gal kažkur, kažkada sutiksi sau skirtąjį, bet dabar pateiksiu kitokią situaciją.

Susitikau su vaikinu, kuris per pirmąsias kelias minutes mane atbaidė– man nepatiko, kad sutikęs nepažįstamą žmogų jis leidosi į sarkazmą, kalbėjo užuolankomis, tačiau, kaip bebūtų keista, toliau įvykiai riedėjo kita linkme. Pašnekėję apie valandą, vaikinas savo kūno kalba rodė susižavėjimą ir bandė paveikti ( tai rodė akys, kuo toliau tuo labiau jis artinosi, o kadangi mes sėdėjome ir vieną sekundę aš į jį atsisukusi nebemačiau vyraujančio atstumo, o tada prasidėjo meilinimas, bučiniai ir apsikabinimai) ir taip, jis paveikė, įtraukė į savo aistros pinkles. Tačiau iš vaikino bendravimo virtualioje erdvėje pastebėjau, kad kitą kartą neidama su juo susitikti į jau uždarą, jam artimą erdvę jį atbaidžiau, pokalbis darėsi neįdomus ir kvailas.

Bandydama išsiaiškinti, ką tai reiškia, supratau, kad vaikinui rūpėjo įgyvendinti savo fiziologinius poreikius ir pajusti malonumą, nors jis tą neigė. Galiu teigti, kad jauno žmogaus elgesys bei temos, kurios buvo gvildenamos per pokalbį, buvo nutolusios nuo mano įsitikinimų, jos neatskleidė žmogaus brandos, o atvirkščiai – parodė, kad jo mąstymas prislopintas, jis labiau mėgsta gauti faktus, o ne analizuoti įvykius.

Bandydama suvokti, ką psichologai turi galvoje sakydami, kad žmonėms simpatiją arba antipatiją gali pajusti per kelias minutes, jei dažnai įvyksta atvirkščiai ir ką tai galėtų reikšti? Taip pat, kodėl dažnai nepasikliaujame savo nuostatomis ir leidžiame aplinkybėms riedėti sava linkme? Taip pat kyla klausimas, kodėl mes kartais paklūstame ne protui, o jausmams? Juk asmuo partnerį renkasi atsižvelgęs į jo charakterį, tikslus ir siekius. Ir ar dėl siekiamų tikslų ir savo poreikių įgyvendinimo galima disponuoti kūno kalba? Šį įvykį būčiau užmiršusi, jei ne vienas susitikimas su protingu vaikinu, kuris stengiasi bendrauti ir rodyti man dėmesį, tačiau man su juo bendravimas nepatiko. Kodėl vis dažniau pametame galvą dėl tokių vaikinų, su kuriais dažnai negali bendrauti įdomiomis mokslinėmis temomis?
Ačiū.

Komentaras: Labas,

iš Tavo laiško suprantu, kad esi susirūpinusi santykiais su vaikinais. Keli nemažai klausimų, kodėl Tau patinka vieni vaikinai, o ne kiti, kodėl Tu nepatinki tiems vaikinams, kurie patraukia Tavo dėmesį, kaip apskritai mes renkamės partnerį ir kodėl ne visada vadovaujamės vien tik protu. Panašu, kad esi linkusi analizuoti save, kitus žmones ir santykius tarp jūsų.

Klausi, kodėl Tave patraukia tokie vaikinai, kuriems Tu nepatinki, o kai sutinki tokį, kuris rodo dėmesį ir kuris pagal Tavo vertybes turėtų Tau patikti, jis vis tik Tavęs nesudomina. Noriu atkreipti dėmesį, kad antros pusės pasirinkimas toli gražu nėra racionalus procesas. Greičiausiai tie vaikinai, su kuriais negali bendrauti įdomiomis mokslinėmis temomis, Tave patraukia kažkuo kitu. Galbūt kokiomis nors asmenybės savybėmis? Elgesiu? Išvaizda? Jeigu atrodo, kad Tave patraukiantys vaikinai kažkuo tarpusavyje panašūs, gali būti ir taip, kad turi susikūrusi idealaus vaikino modelį dar iš vaikystės. Dabar, greičiausiai, nebeatsiminsi, koks tai buvo žmogus, pagal kurį tą modelį susikūrei, bet tai galėtų būti tiek tėvas, dėdė, tiek mokytojas ar koks nors šeimos draugas. Tas modelis gali būti visiškai nesąmoningas, tačiau jis veiks Tavo pasirinkimą. Sakai, kad turi tam tikrą vaikino idealą, tačiau pasąmonė gali turėti savo idealą, kuris, galbūt, yra netgi priešingas tam, kurį suvoki sąmoningai.

Pasakoji apie vaikiną, kuris iš pradžių Tau nepatiko, tačiau vėliau sugebėjo Tave patraukti. Rašai, kad vėliau išsiaiškinai, kad jis norėjo tik patenkinti savo fiziologinius poreikius ir pajusti malonumą. Įsivaizduoju, kad tada galėjai pasijusti išnaudota, nusivylusi, įskaudinta ar net nuvertinta. Panašu, kad tą vaikiną pamatei skirtingomis aplinkybėmis ir pasirodė, kad būdamas skirtingose vietose, jis kitaip elgiasi ir bendrauja. Iš to, ką rašai, suprantu, kad Tau norėtųsi kitokio vaikino, su kuriuo galėtum bendrauti gilesnėmis temomis, kuris mėgtų analizuoti įvykius.

Atrodo svarbu atsiliepti ir į Tavo pasakymą, kad asmuo partnerį renkasi pagal jo charakterį, tikslus ir siekius. Partnerio pasirinkimas yra sudėtingas procesas ir jame dalyvauja labai daug veiksnių. Be abejo, dalis tų veiksnių yra ir Tavo paminėtieji, tačiau yra ir kitų: bendravimas, kūno kalba, išsilavinimas, darbas, išvaizda, manieros, pomėgiai, socialinė padėtis, humoro jausmas ir t.t. Gali būti įvairių smulkiausių savybių, kurios mus patraukia ir kurios mus atstumia kitame asmenyje. Ir tikrai nebūtinai apie jas visas mes žinosime sąmoningai.

Klausi, kodėl vadovaujamės jausmais, o ne protu. Čia norisi pabrėžti, kad žmogus nėra racionali būtybė. Neįmanoma visko sukontroliuoti ir sprendimų priimti tik racionaliai (o bandant taip daryti, galima nebent prisišaukti bėdų). Vadovautis jausmais yra žmogiška, natūralu. Jausmai – tokia pat svarbi mūsų psichikos dalis, kaip ir protas. O bandant jausmus nuneigti, jie kaip tik gali užvaldyti ir pradėti veržtis per kraštus. Reikėtų pasistengti suprasti, ką sako mūsų jausmai, ko mes iš tiesų norime. Geriausi sprendimai priimami proto ir jausmų dermėje.

Taip pat klausi, kodėl mes nepasikliaujame savo nuostatomis, o leidžiame aplinkybėms tekėti sava vaga. Vienas iš paaiškinimų galėtų būti tai, kad leisti viskam eitis savaime yra paprasčiau, tai nereikalauja pastangų. O žmogaus protas yra linkęs rinktis būtent lengviausią kelią. Dar vienas paaiškinimas galėtų būti nepakankamas savęs pažinimas. Galbūt yra pasąmoninių nuostatų, apie kurias nežinai, kurios ir lemia Tavo pasirinkimus. Kartais gali prireikti sąmoningų valios pastangų, norint gyventi pagal tas nuostatas, kurios mums atrodo svarbios.

Manau, kad svarbu, jog keli klausimus ir stengiesi suprasti save. Tačiau kartais savęs pažinimo kelyje galime pasimesti, susipainioti, tada gali prireikti profesionalo pagalbos. Jeigu jauti, kad Tau praverstų pagalba iš šalies, stengiantis suprasti savo santykius, nuostatas ir partnerio pasirinkimą, tuomet gali kreiptis į psichologą.

Linkiu Tau atrasti savus atsakymus į iškylančius klausimus.

Psichologė Aistė Jonušaitė | psicho-logija.blogspot.lt
El. paštas aiste.psichologe@gmail.com