fbpx

Kodėl plinta sąmokslo teorijos?
4.5 (8)


Viena iš populiaresnių nuomonių yra ta, kad sąmokslo teorijos dažniau užvaldo silpnesnio intelekto žmones, bet tą versiją derėtų atmesti, nes aukštesnio intelekto asmenys tiesiog renkasi sudėtingesnes pasaulio interpretavimo versijas, kurios vis tiek yra teorijos, sąmokslo ar ne, čia jau kitas klausimas, bet tiesa yra ta, kad žmogus, kaip būtybė yra matyt pasmerktas tik daliniam visa ko žinojimui, todėl žinių spragas užpildo vaizduote. O kokia ta vaizduotė bus, jau priklausys nuo daugelio veiksnių: ankstesnė gyvenimiška patirtis, asmenybės sankloda, turimos informacijos kiekis, kokybė, aplinkinių palaikymas ir t.t.

Šiuo metu žiniasklaidoje dažnai keliami šie klausimai: „Kodėl plinta melagienos?“, „Kodėl plinta sąmokslo teorijos?“, „Kodėl nebe pasitikima ekspertais?“ ir panašiai. Suprantama, tą skatinančių faktorių gali būti begalės, bet štai keli, mano galva, kurie galėtų kažkiek šį bei tą paaiškinti mums visiems.

Civilizacinių paradigmų kaita. Kažkur 20 a. viduryje japonų sociologas Yoneji Masuda, dar kartais vadinamas žinių visuomenės tėvu, numatė, kad susikūrus informacinei visuomenei, keisis ir socialinė struktūra – vertikalė virsta horizontale. Nėra tiesos monopolio, autoritetų, vyksta visuomenės decentralizacija, deinstitucionalizacija. Kitaip tariant, dabartinė epocha juda iš hierarchinės visuomenės struktūros link horizontalių santykių. Tas jau įvyko, interneto dėka, žmonių galvose, nori to ar ne. Ir tik laiko klausimas, kaip tai virs kūnu. Mažiau ar daugiau skausmingu būdu. Koks nors Los Andželo priemiesčio benamis gali būti populiaresnis–įtakingesnis, tam tikra prasme, už Šiaurės Korėjos diktatorių su kokiu nors filmuku apie tai, kaip jis dainuoja drauge su savo šunim gatvėje ir prašo išmaldos. Visuomenės struktūros paradigmų kaitą mes vadiname tolerancija, pilietiškumu, žmogaus teisėm, lygiom teisėm, globalizacija, postmoderniu būviu, kai visi savaip teisūs. Suprantama, yra jėgos kurios aktyviai tam priešinasi, visokiomis prasmėmis, natūralu, kažkas nori išlaikyti valdžios sutelktumą vienose rankose, kažkas, tiesiog seną pasaulio tvarką, kuri atrodo miela ir saugi, tai kartais vadinama kova už „tradicines vertybes“ ir panašiai. Tačiau etika, moralė, vertybės, kitaip tariant, akivaizdu, jau negali pretenduoti į universalumą. Nėra vienos tiesos. Daliai visuomenės sunku tai priimti, kas visai suprantama. Dėl ekonominių, galios, religinių, kultūros ar tiesiog savų priežasčių. Čia yra konfliktas civilizacijos lygmenyje, kuris generuoja daug agresijos ir karštų emocijų, steigia visuomenės poliarizaciją, kaip dabar madinga sakyti.

Atribucijos teorija. Jos čia mums prireiks, kad pasiaiškintume, kur tada tas pyktis nukeliauja ir kaip jis toliau reiškiasi, kaip virsta sąmokslo teorijomis ir ne tik tuo. Socialinėje psichologijoje yra tokia Atribucijos teorija, kuri nagrinėja, kaip žmonės aiškina kitų elgesį. Vidinės atribucijos klaida pasireiškia tuo, kad vieno ar kito reiškinio priežastys priskiriamos asmeninėms savybėms. Išorinės atribucijos klaida, kai priežastys priskiriamos aplinkybėms, išoriniams veiksniams, o ne asmeniui, tai ne jo nuopelnas. Kai žmogus nepatinka, ir nutinka kažkas blogo, sakome, jis tyčia tai padarė, kai padaro kažką gero, sakome, kad jam pasisekė, čia ne jo nuopelnas. Viena iš svarbių tokio reiškinio dedamųjų – informacijos stoka. Taigi, tas paaiškina, kodėl neretai mes laikome ko ne už viską atsakingais, jau iki absurdo net kartais, tik kokį 1 ar kelis asmenis ir panašiai. Jie atrodo kaip pikti genijai, gebantys mūsų gyvenimą paversti pragaru. O išties tėra paprasti žmonės, kurie klysta, kaip visi, ir ne iki galo suvokia ką daro, kaip ir mes visi, nes tai, kaip jau minėta, yra žmogiškosios būties dalia, tiksliai nieko iki galo nežinoti.

Psichinės distancijos faktorius. Kadangi čia visgi kalbame apie kūrybą, t.y. kaip atsiranda ar susikuria šiuolaikinio pasaulio mitai, įvairios mūsų vaizduotę ir jausmus užvaldančios pasaulį aiškinančios teorijos, ne tik sąmokslo, tai pažiūrėkime į keliamą klausimą meno filosofijos akimis. Edward Bullough tyrinėdamas estetiką įvedė „psichinės distancijos“ sąvoką. Kas, kitaip tariant, yra psichoanalitinėje tradicijoje apibrėžiama kaip projekcijos mechanizmas, kurio sėkmingam veikimui reikia tam tikrų sąlygų. Gero meno kūrinio paslaptis – tinkamai parinkta distancija, tarp jo ir žiūrovo (skaitytojo, žinutės gavėjo), kai esame ne per arti, t. y. nesusitapatinę, ir ne per toli. Laisva, tuščia erdvė atsiranda kai esame kiek atitolę, t.y. kai nematome, nežinome visko, yra mįslių, tas sukuria vietą vaizduotės žaismui. Taigi, sąmokslų teorijų sumažėtų esant maksimaliam skaidrumui, patikimam informuotumui. Kuo mažiau slepiama, tuo mažiau prielaidų fantazuoti.

Egzistencinė duotybė. Nors jau čia buvo minėta, tačiau visgi svarbu tai paryškinti ir atskiru punktu pakartoti, jog žmogaus gyvenimas savaime arba per se yra antropologinė mįslė per visą mūsų rūšies gyvavimo istoriją. Nėra iki galo atsakyti klausimai apie tai, kur mes esame, kame, kur ta visata, kas yra žmogus, koks mūsų gyvenimo šioje žemėje tikslas ir panašiai.  Žmogus iš esmės pasmerktas nežiniai, gyvendamas pasaulyje, o nežinia gimdo nerimą, nesaugumo jausmą. Todėl mes dedame pastangas kažkaip viską paaiškinti, tai įveikti, ir kuo įtikinamiau mums tas aiškinimas atrodo, tuo ramiau pasidaro. Tokie raminantys vaizdiniai yra, bent iš dalies, ir visų pasaulio religijų, mitologinių pasakojimų pagrindas. Taigi, sąmokslo teorijos, tai dar vienas mėginimas nusiraminti, paaiškint sau visa tai, kažkaip kontroliuoti, mažinti rizikas, tam priešintis, tad silpsta bejėgiškumo jausmas, nerimas ir įtampa mažėja, kas gali būti jau savaiminis tikslas (homeostazės teorija).

Informaciniai karai. Akivaizdu ir tai, jog įvairios melagienos, šiurpinančios vaizduotę „naujienos“ ir kitokios informacinės šmėklos yra, bent iš dalies ir jau senokai mūsų civilizacijoje prasidėjusių informacinių karų pasekmė. Juk akivaizdu, jog kiekvieną negatyvų įvykį priklijavus savo politiniam, ekonominiam ar kokiam kitokiam oponentui, konkurentui labai nemažai išloši. Net jei vėliau ir paaiškėja, kad tas žmogus nekaltas, auditorijoje lieka tam tikros negatyvumo nuosėdos ir kad tą žmogų vėl išrinks į Seimą ar dar kažkur juo pasitikės, mėgs, tikimybė kažkiek mažėja. Tai vadinama emocinio gruntavimo technika. Kuri gali veikti pozityvia (pvz.: X šalies prezidentas globos namuose, prezidentas sodina mišką, prezidentas šoka nuo 100 m tramplyno ir pan.)  ir neigiama linkme (pvz. Y šalies prezidentas pastūmė berniuką, nerūšiuoja šiukšlių, prabangiai gyvena, yra satanistas, valgo žmonių organus), kalbant apie sukeliamas emocijas. Kitaip tariant, jei neturi faktų prieš (politinį ar kit.) oponentą, gali juos išgalvoti, ir pateikti sąmokslo ar kokios kitos teorijos būdu – „galimai darė tą ir tą“, tai saugu ir efektyvu, net jei paaiškės, jog tai melas, tai yra agresijos forma už kurią, kol kas, niekas nebaudžia.

Auditorijos siekis. Dalis sąmokslo teorijų kūrėjų siekia tiesiog pritraukti auditorijos dėmesį. Šiuolaikinėse medijose niekam jau nebesvarbi tikrovė anapus ekrano. Viskas yra įmanoma ir niekas nebėra tiesa. Laimi ryškiausi vaizdiniai sukeliantys stipriausias emocijas, to dėka sukurta auditorija, laimėtas dėmesys, tai yra reali galia, kurią galite paversti pinigais, politine ar kitokia nauda. Apie jokią tiesą čia niekas nebekalba.

Grupės psichologija. Esant sociumo poliarizacijai, didelė tikimybė, kad žmogus pritars tokiai pasaulio versijai, patikės tokia istorija ar bent ja dalinsis, kur niekinami jo grupės oponentai ir giriami saviškiai. Čia mažai sveiko, kritiško proto ir veikia daugiau minios galia, pasireiškianti ir futbolo sirgalių kautynėse.

Suprantama, kad tų faktorių galėtume visi išvardinti dar gerokai daugiau – asmenybės psichopatologija, švietimo spragos, nesveikas maistas, gyvenimo būdas, ekonomika, pandemija ir taip toliau, sąrašas turbūt neturės niekada galo. Bet kuri sveika teorija nėra užbaigta, mano galva, arba yra tiesiog atvira pokyčiams, realiam gyvenimui, kitaip tariant, tad pabaigai tiesiog reziumuosiu Senekos žodžiais:

„Žmonija dar nesitvarko taip, kad dauguma būtų už gėrį. Liaudies pritarimas – blogio įrodymas.“
(Apie sielos ramybę. Vilnius: Vyturys. 1997, 12p.)

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Įvertinkite!
[Balsavo: 8 Vidurkis: 4.5]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.