Kodėl taip nemyliu savęs?5 (1)
Kues1 / Freepik.com
Tai vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų terapinių sesijų metu, į kurį vieno, tinkančio visiems, atsakymo nėra. Taip, kaip nėra vieno atsakymo, kokios patirtys užstrigo viduje ir neleidžia atsisukti į save: į savo skausmą, nuovargį, džiaugsmą, svajones, į savo tamsiąją pusę ar savo sugebėjimus.
Tad, atsakymo į jį ieškome individualiai. Ir laiko tai užima taip pat nevienodai. Dalinuosi keliomis dažniausiai klientų atrastomis įžvalgomis, kokie ribojantys įsitikinimai apie meilę sau verčia juos nusisukti nuo savęs – savo norų, poreikių, svajonių.
1. Meilė sau – tai išdavystė. Jei mylėsiu save, užgrauš mane sąžinė, išgyvensiu kaltės jausmą, kad išduodu vaikus, sutuoktinį, mamą, tėtį ar draugus. Klientė pasakoja, kad jaustųsi išduodanti mamą, nenuveždama jos į kapines ar dar ko nors nepadarydama tada, kai ji to paprašo. Juk mamai ir taip sunku buvo visą gyvenimą – išdavė tėtis, mama viena taip sunkiai ją augino, o dabar iš viso turi tik ją. Be to, mama vairuoti nemoka ir kitas laikas jai netinka, o ji šiuo metu nedirba, mažylį augina, tad jai lengviau turi būti prisiderinti prie mamos… Tai padeda, kaip ji sako „susistatyti prioritetus“ ir jai jau aišku, kad mažiau svarbus pasidarė jos iš anksto susiplanuotas pusdienis su trumpam į Lietuvą parskridusia drauge, kurios nematė beveik metai laiko…Tik kodėl, parvežus mamą, grįždama namo visą kelią praverkė?
Kitas atvejis – klientas karščiu alinančią vasaros dieną tvarkė ką tik su mama įsteigto verslo reikalus. Vidurdienį eidamas gatve, pamatė ledų vežimėlį ir suvokė, kad labiau už viską nori tų ledų. Belaukiant eilėje iškilo mama, kaip viską ji dabar taupo, nieko sau neleidžia, o jis dar nei cento neuždirbo įmonei – pasijautė išduodantis mamą, kuri tikrai šiuo metu nedrįstų pirkti sau ledų. Ir jam pasidarė visai lengva pasakyti sau, kad ledų prisivalgysi, kai pelną įmonei atneši, o dabar reikia apsisukti ir eiti toliau tvarkyti reikalų… Tik kodėl, pasakojant šią istoriją, vietoj pasididžiavimo savimi gaidelės girdžiu, kaip bandoma nuryti ašaras?
2. Mylėti save – tai parodyti sutuoktiniui, kad jų meilei kažko trūksta. Klientė pasakoja, kad, šiek tiek paaugus dukrai, vakarais ji taip norėtų lankyti tango pamokas. Jau susižinojo, kur vyksta užsiėmimai, susipažino su vadovu, sužinojo, kad net partnerį turėtų, nereikėtų pačiai ieškoti, tereikia susitarti su vyru, kad pora kartų per savaitę vakarais jis po darbo pabūtų su mažyle. Ji vis atidėliojo šį pokalbį, nes, jautė, kad jai kažkaip tai nedrąsu, lyg tai gėda vyrui apie tai pasakyti. Terapinės sesijos metu klientė suvokė, kad jai pačiai šis noras neatrodo toks jau nekaltas, nes atrodo, jog jai atsibodo būti su šeima, kad ji nepasiilgo vyro visą dieną jo nemačiusi ar net nebenori būti kartu, o gal net nebemyli jo, nes nori eiti mokytis šokti su kitu. Tai kėlė vidinę sumaištį ir gimdė abejones – jei tikrai ji mylėtų vyrą, tai norėtų gi būti kartu, gal tikrai jai nuobodu su juo, kad reikia kažko ieškoti už šeimos ribų? Tai stiprino jos apsisprendimą – jei jai šeima svarbiausia, tai ji negali palikti vyro ir dukrytės namuose, o pati eiti mokytis šokti, ir dar su nepažįstamu vyru… Tik kodėl ji nuleidžia galvą ir ilgam nutyla?
3. Mylėti save gali tik lengvabūdžiai, neatsakingi žmonės, savimylos ir egoistai. Klientas pasakoja, kad gyvenime jaučiasi kaip musė voratinklyje, kurio kiekvienas siūlas turi atskirą pavadinimą – naują atsakomybę: išlaikyti ant bankroto ribos siūbuojantį ir visiškai įgrisusį verslą, nes reikia aprūpinti šeimą ir išlaikyti darbuotojus; padėti seniems tėvams, skiriant jiems laiko ir pinigų, kurių jam dabar ir taip trūksta; dovanoti šeimai jų trokštamas atostogas, kurios jį daugiau sekina, negu atstato jėgas, padėti draugui atsigauti po skyrybų, nes šis daugiau neturi į ką remtis… Tuo tarpu jis pats svajoja susitvarkyti gyvenimą taip, kad galėtų kuo daugiau laiko gyventi gamtoje ir pradėti lipdyti įvairiausius dirbinius. Jis supranta, kad visai realu pradėti keisti savo gyvenimą, net žino, ką reikėtų padaryti, kad tai būtų įgyvendinta, tačiau nežengia net mažiausio žingsnelio link savo svajonių gyvenimo. Sesijos metu jis suvokia, kad ištrūkęs iš voratinklio, prieš savo šeimą, darbuotojus, tėvus ir draugus jaustųsi, kaip visiškai neatsakingas žmogus, savimyla ir egoistas. Būtent šie įsitikinimai jam padeda atsisakyti savęs, savo svajonių, savo gyvenimo… Tik kodėl jis išgyvena depresiją?
4. Pamilti save reikštų išgyventi skausmą, nes reikės:
• keistis ir neaišku, kaip šiuos pokyčius priims man brangūs žmonės
• išeiti iš komforto zonos, kurioje, kad ir blogai jaučiuosi, bet čia man viskas įprasta
• į dienos šviesą ištraukti savo juodąją pusę ir giliai paslėptas paslaptis
• dar kartą išgyventi sunkius jausmus, nuo kurių bėgu
• priimti savo sunkias patirtis, suvokiant, kad jos yra mano gyvenimo dalis
Taip tai tiesa, tai nelengvas kelias, tačiau patikinu – juo eiti tikrai verta. Verta, nes gali atgauti save, vėl turėti jėgų ir energijos gyventi, pradėti jausti, kad gyveni savo gyvenimą, kuris turi daug daugiau gyvybės ir spalvų, nei buvęs ir kuris yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir kitų.
O pabaigai – gal norėtumei paieškoti atsakymų savyje, kokie gi tave ribojantys įsitikinimai neleidžia atsisukti į save, būti geranorišku sau ir mylėti save? Pabandykite prisiminti, kada ir su kuo būdami jūs dažniausiai pasirenkate nusisukti nuo savęs, ką jaučiatės tuomet prarandantys ir kokios tuomet mintys, kylantys jausmai jums padeda užgniaužti save, savo poreikius ir svajones.
O gal tai galėtų būti mūsų terapinės sesijos tema? Tuomet susisiekite su manimi.
Danguolė Krupovnickienė, psichoterapeutė, sertifikuota Mindfulness, dėmesingo įsisąmonimo ir Kognityvinės terapijos mokytoja – instruktorė, 868774775, www.danguolekrupovnickiene.lt