Koks yra geras pokalbis su vaiku?

sociatyvi portalo foto. Rawpixel.com

Tėvai labai dažnai skundžiasi, kad vaikai jų negirdi, nenori girdėti ir susikalbėti su jais yra praktiškai neįmanoma.

Ko vaikai nenori girdėti:

Jausmų neigimo. „Nėra čia dėl ko nusiminti. Kvaila taip jaustis. Išsimiegosi, atrodys kitaip.“

Filosofinio atsako: „Toks jau tas gyvenimas. Ne viskas būna, kaip nori. Nieko nėra tobulo.“

Patarimų. „Žinai, o tu pabadyk dar kartą ir pavyks.“

Aiškinimosi. „Kas nutiko tiksliai, kad taip pasielgei?“

Kitos šalies gynyba. „Aš suprantu mokytoją ir jam sunku.“

Vaikai tarsi pasižymi selektyvia klausa: paliepimų daryti namų darbus negirdi, o va atidaromą traškučių pakelį išgirsta per kelias duris. Tai ką dar vaikai nori girdėti? Kaip susikalbėti? Keletas svarbių dalykų:

1. Aktyvus klausymasis. Aktyvus klausymasis yra apie tai, kad ne tik klausyti, bet ir girdėti. Be to vaikui aiškiai ištransliuoti, kad jo yra klausomasi, kad jis yra svarbus ir dabar visas pasaulis sustoja ir svarbiausias tampa tik jūsų pokalbis. Klausom, žiūrim į akis, nedarome kitų pašalinių darbų (jokio telefono tikrinimo ar bulvių skutimo). Buvimas čia ir dabar pilnai pasinėrus į pokalbį su vaiku. Sunku? Nuobodu? Gali būti, bet tai yra svarbu norint, kad vaikas kalbėtų su Jumis. Nepulti vaikui duoti patarimų, guosti ar barti. Esmė IŠKLAUSYTI.

2. Įtraukiame į pokalbį kūno neverbaliką. Linksime, kai vaikas pasakoja, parodome veido ir kūno kalba, kad mes girdime, suprantame ir priimame informaciją. Įsitraukiame maksimaliai.

3. Ištuštiname pašnekovo talpyklas. Pirma išklausome, ką vaikas nori papasakoti ir tik tada galime kažką pasakyti ar patarti. Galime pasitikslinti” „Ar dar kažką norėtum pasakyti?”, „Gal dar kažkas tave neramina?”… Vaikas turi būti iškalbėjęs viską, nes kol jo talpykla pilna minčių, emocijų, vaikas yra nepajėgus priimti Jūsų minčių ir nuomonės.

4. Tada labai svarbu priimti visas vaiko emocijas. Nėra nei blogų, nei gerų jausmų. Visi jausmai yra galimi. Parodyti supratimą: „Aš suprantu ir priimu tavo emocijas”, „Tu turi teisę taip jaustis”… Vaiko jausmų priėmimas nereiškia, kad pritariate visam vaiko elgesiui, bet tik pilnai išklausę vaiką, priėmę jo emocijas, mes galime pradėti kalbėti apie tai, ką būtų galima daryti kitaip, ko būtų galima pasimokyti iš situacijos ir pan.

5. Vaikas išsikalbėjęs, išklausytas, jo emocijos yra priimtos, tada galime pereiti prie situacijos apibendrinimo ir galimų pamokymų. Labai gerai, jei tie pamokymai būtų pateikiami klausimų pavidalu: „Ką patartum savo geriausiam draugui, jie jis būtų tavo vietoje?”, „Ar tau taip elgtis apsimoka ar ne?”, „Kokie dar galimi problemos sprendimo būdai?”…

Taigi, jei norime, kad vaikai mūsų klausytųsi, svarbu išklausyti juos, priimti jų emocijas ir neskubėti su savo pamokymais.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

Kviečiame į seminarą „Kaip kalbėti su vaiku be dramų?

https://www.facebook.com/events/483090527188868/?ref=newsfeed