Kova su ambicijomis – kas ką praris?
5 (2)

Pamėginkime šiandien pasigilinti daugiau apie ambicijas. Kada jos yra sveika, o kada tai tampa įrankiu, skirtu sugriauti savo gyvenimo darną? Tikiu, kad tai išties labai svarbus klausimas, į kurį kiekvienas privalome sau atsakyti.

Pirma, gerai būtų suprasti, jog abu kraštutinumai: tiek ambicijų neturėjimas, tiek viso savo gyvenimo statymas ant jų pagrindo, yra žalingi elgesio modeliai, po truputį išvešėję kaip piktžolės dar nuo vaikystės laikų įprastai dėl tėvų auklėjimo spragų.

Žmogus, neturintis ambicijų, labai greitai praranda norą gyventi, stengtis, kovoti. Tokio žmogaus gyvenimas vyksta tiesia linija. Jo niekas nedžiugina, o aplinkinių pasiekimai kelia tik didelį nepasitenkinimą. Toks žmogus ieško problemos kituose, o ne savyje. Jam atrodo, kad tokiu nevykusiu gimė ir negali nieko pakeisti. Jis keikia likimą, aplinkinius, neteisingą pasaulio tvarką, bet tik ne save. Tad kam tos ambicijos? Vis tiek nesugebės nieko dėl jų nuveikti, o tada grės dar blogesnė dalia – nusivylimas. Žmogaus smegenys yra užkoduotos vengti fizinio ir emocinio skausmo. Tad, kad to išvengtų, žmogus pasirenka geriau nieko nedaryti, kas galėtų priversti susidurti su skaudžia realybe. O be klaidų, nuopuolių, be pastovaus kopimo į kalną, nepaisant kliūčių, žmogus netobulėja, lieka įstrigęs savo sename kiaute. Šiuolaikiniame pasaulyje kaip niekad laisvas, bet tuo pačiu visiškai suvaržytas savo siauro mąstymo.

Kitas kraštutinumas – neišmatuojamas ambicingumas. Tokie žmonės kartu būna ir perfekcionistais, kurie jaučiasi visada nepakankamai geri, nepakankamai pasiekę gyvenime, todėl sau kelia vis didesnę kartelę, visada lygina save su kitais. Po perfekcionizmo kauke dažnai slepiasi ir didelis pažeidžiamumas, iš vaikystės atsinešta baimė nuvilti šeimos narius. Ambicingieji paprastų žmonių akimis atrodo tobuli. Jiems daugelis pavydi sėkmės, kuri, deja, dažniausiai ateina kartu su didžiuliu kiekiu darbo, kuriam pasiryžtų tikrai ne kiekvienas. Taip pat, dalis ambicingų žmonių nebijo dėl savo aukštų tikslų pašalinti visas kliūtis, lipti kitiems per galvas, net jei tie kiti yra kolegos, draugai ar niekuo nenusikaltę pažįstami. Šie žmonės taip pat nebijo aukoti ir įvairių savo asmeninio gyvenimo aspektų – nei laiko, nei poilsio, nei žemiškos laimės trupinių, nei artimų žmonių dėmesio. Kaip man pasakė viena sėkminga verslininkė: ,,jei galėčiau atsukti laiką, tiek daug nedirbčiau, o skirčiau laiką savo draugams, šeimai ir antrajai pusei. Pinigai uždirbami, o laikas praeina ir galiausiai lieki vienas su savo ambicijomis.” Keista, bet kol esame jauni, nenorime mokytis iš svetimų klaidų. Galvojame, kad mums tikrai taip nenutiks, mes sugebėsime viską suderinti, išlikti tikraisiais savimi. Bet realybė dažnai mus pastato į vietą ir liepia pergalvoti savo tikslus ir vertybes, kol visai nesugriovėme savo gyvenimo.

Taigi, kiekvienas turime suprasti, koks ambicijų kiekis mums leis sėkmingai ir stabiliai kilti savo gyvenimo kreive link išsvajotų tikslų, bet tuo pačiu apsaugos nuo didesnių praradimų. Labai lengva besivaikant ambicijų, pamesti patį save. Pamiršti dalykus, kurie išties teikia laimę ir vidinį džiaugsmą kasdien, o ne po metų ar dešimties. Laime reikia mėgautis šiandien, ji kaip tirpstantys ledai, jei nespėjai suvalgyti, išbėgs ir nieko neliks rytojui… Tad išsikelkime realius tikslus arba tuos didelius tikslus išdalykime į smulkias daleles, kad galėtume mėgautis procesu ir nepamiršti, jog šalia yra ir paprastas gyvenimas. Visada bus už mus gražesnių, turtingesnių ir žymesnių… O mes tobulėkime savo tempu, tapkime geresnėmis savo versijomis ir tiesiog būkime laimingi šiandien!

Parengė Gabrielė Gogelytė | Instagrame: prouzmerktasakis
Šeimos medicinos gydytoja – rezidentė

Įvertinkite!
[Balsavo: 2 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.