Laiminga senatvė arba priklausomybė nuo gyvenimo

Senėjimas, bent jau kol kas, yra neišvengiamas procesas, turbūt kaip ir neišsemiamas noras gyventi, būti sveikais ir laimingais. Kita vertus, visatoje stebimi reiškiniai lyg ir paklūsta priežasties ir pasekmės dėsniui, kas reiškia, kad viskam yra sava pradžia ir pabaiga.

Apie senėjimą aiškiai ir išsamiai pasisakė dar Ciceronas „… [senatvėje] gerai praleisto gyvenimo suvokimas ir daugybės geradarysčių prisiminimas būna pats maloniausiais … prieš senatvę reikia kovoti kaip prieš ligą: sekti sveikatos būklę, naudoti saikingus pratimus, vartoti tiek maisto ir gėrimo, kiek atstato jėgas, o ne jas nualina … “ (Ciceronas, 20-34p.).

Aišku, kad žmonės sensta labai skirtingai, bet iš esmės kiekvieną atvejį galime apibrėžti dviem kriterijais: kūno sveikata ir sielos sveikata.

Ciceronas pastebi labai svarbų faktą, kurį patvirtino ir šiuolaikinis mokslas, kad laimingą senatvę bei giedrą dvasios būseną lemia prasmingai nugyventas gyvenimas. Maža to, gera dvasios būsena ir kūno sveikata yra tiesiogiai susiję, tą mini kad ir Viktoras Franklis savo knygoje „Sielogyda“ „… išsamiais statistiniais metodais tiriant ilgaamžiškumą paaiškėjo, kad visi tiriamieji pasižymėjo „giedra”, t. y. gyvenimą teigiančia nuostata.“ (Frankl, 2008, 77p.).

Žvelgti į gyvenimą su giedra, teigiama nuostata yra gerokai sunkiau, jei žmogus nėra tikintis. Netikintis žmogus galbūt paguodą ras tame, jog „… mintis apie tai, kad mūsų egzistencija liausis, arba ateis laikas, kada mūsų nebus, protingai mąstant neturėtų jaudinti daugiau už mintį, kas būtų, jei mūsų išvis niekada nebūtų buvę.“ (Šopenhaueris, 109p.), o gal tame, kad po jo/jos gyvens jo/jos vaikai, meno kūriniai ar didžių darbų atmintis. Bet ko visa tai verta palyginus su amžino gyvenimo pažadu?

Esminis klausimas, kodėl žmonės netiki? Galbūt todėl, vienu atveju, kad apie Dievą niekas nepapasakojo, o kitu atveju, priešingai – kad papasakojo. Reikia pripažinti, kad įvairių religijų siūlomas Dievo šablonas turbūt sunkiai atitiktų atskiro individo subjektyvius įsivaizdvimus, nuojautas ar patirtį. Akivaizdu ir tai, kad geriau pažinęs gyvenimą ir religijos siūlomus vaizdinius bei vėliau tai sulyginęs, kontrastą pastebės kiekvienas. Gal net ir visai neretas šioje sankryžoje nusimena bei ištaręs Nyčės „Dievas mirė“ pasiduoda.

Atsakymas yra tame, kad Dievo reikia ieškoti gyvenime, o ne knygose. Obuolio skonį Adomas pažino ne iš Ievos pasakojimų, o pats paragavęs. Dievo pažinimas turėtų prasidėti nuo visų tų šablonų sudeginimo, tad ateizmas yra gera ir teisinga pradžia.

Ateistinis pasaulis dažnai lydimas egzistencinio vakuumo ir kankinančio nebūties, beprasmybės jausmo. To pasekoje gali gimti įvairios priklausomybės, depresija ir niūri senatvės perspektyva. Viena sėkmingiausių, įrodžiusių savo veiksmingumą, yra Anoniminių Alkoholikų (AA) 12 žingsnių programa. Dabar ji plačiai taikoma įvairiausioms priklausomybėms gydyti, tad kodėl ne ateizmo problemai ar tiesiog dvasinės sveikatos susigrąžinimui? Kiek paeksperimentavau ir štai kas iš viso to gavosi:

PIRMASIS ŽINGSNIS

Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš nebūties baimę/ visa ko beprasmybės jausmą ir negalime suprasti kaip išties viskas yra.

Žinoma, kas norės prisipažinti galutinai nugalėtas? Žinoma, niekas, tai labai sunku. Paprastai visa žmogaus prigimtis sukyla vien nuo minties apie visišką bejėgiškumą ar pralaimėjimą. Baisu suvokti, kad vienintelė mums žinoma tikrovė tėra žiauri ir abejinga, žlugdanti tuštuma, juoda, bekraštė ir amžina nebūtis…

Kita vertus, tik sąžiningai ištaręs „Žinau, kad nieko nežinau“ pradės kelią.

Tik patyrę, pripažinę visišką pralaimėjimą galime atgauti jėgas, nes nustojame kurti iliuzijas, nustojame jas maitinti, kad įstengsime sustiprėti ir išsilaisvinti patys. Taip pagaliau atrandame nors kažką tikra, kas ir pasirodo esąs tvirtas pamatas ant kurio galime statyti savo tolesnį gyvenimą. Gerai žinoma, kad sprendžiant visokias problemas, sėkmė lydi tuos, kurie pirmu žingsniu visiškai aiškiai įvardija, pripažįsta realią padėtį, įvardija dilema ir matyt šitaip buvo visuomet, nuo to laiko, kai atsirado žmogus niekas geriau nieko nesugalvojo.

Turbūt tik visiškai puolusieji ir nusivylusieji pajėgdavo suvokti šią nepatrauklią tiesą. „Bet kai jie suprasdavo, kad stovi ant bedugnės krašto, iš paskutiniųjų griebdavosi AA nuostatų lyg skęstantieji šiaudo. Jie beveik visada pasveikdavo … Daugelis ne taip giliai nusivylusių … bandė laikytis mūsų nuostatų, bet jiems nesisekė, nes neįstengė pripažinti, kad jų būklė beviltiška“. Nuo to turbūt ir prasideda bet koks tikras žinojimas ar išmintis, tą pat paliudija ir Koheletas:

„Rūkų rūkas! – sako Koheletas. –
Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!
Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai ta pati lieka.”
(Biblija. Senasis Testamentas. Koleleto knyga 1:2-5)

ANTRASIS ŽINGSNIS

Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga, galėtų grąžinti mums dvasinę sveikatą.

Kaip teigiama AA knygose: VOS TIK naujokai ima skaityti apie Antrąjį žingsnį, jiems dažnai kyla sudėtinga dilema. Galima išgirsti juos sau sakant: „Pažiūrėkit, ką jūs su mumis padarėt! Įtikinot, kad esame bejėgiai ir mūsų gyvenimas yra nevaldomas ir dabar jūs tvirtinate, kad niekas kitas, tik Aukštesnioji Jėga galėtų išvaduoti mus nuo pražūtingos aistros. Kai kurie iš mūsų nenori tikėti Dievą, kiti neįstengia, kai kurie tiki, kad Dievas yra, bet visiškai netiki, kad Dievas padarys stebuklą ir juos išgydys. Taip netikėtai užklupti atsiduriame sunkioje padėtyje ir kas toliau?“

Ką gi, aptarkime atvejį, kai žmogus sakosi nenorintis tikėti, jis – karingas bedievis. Jo proto būklė kaip laukinio. Pirma, ką galima būtų pasakyti, tai, kad netikėjimas Dievu yra lygiai toks pats tikėjimas, nes netikinčiojo atveju remiasi, paprastai, ne argumentais, o kažkieno žmogaus galvon pasodinta mintim. Jei paklaustume: „Kaip tokią išvadą gavai?“ turbūt dažnas, jei atsakytų sąžiningai, pasakytų girdėjau per TV ar skaičiau kokiam žurnale, taip sakė draugas ar koks kitas žmogus.. Iš esmės – faktų nėra.

Dažnas argumentas, paprastai būna mokslas, neva mokslas neįrodė, reiškia nėra, bet išties kaip tik yra priešingai. Mokslas seniai įrodė ir tai daro kasdien. Paprasčiausia matematika, statistinė tikimybė mums atveria akis. Žiūrėkim: visada yra tikimybė, kad kažkas nutiks arba ne. Gyvybės atsiradimas, molekulės, ląstelės ar klumpelės sandara yra tiek sudėtinga, kad viso to atsiradimas savaime, atsitiktinai, viršija tikimybę begales kartų (kartais milijonus). Tai yra aiškus ir paprastas įrodymas Aukštesnės jėgos egzistavimo. Jau senų senovėje, berods indų šventraščiuose kažkur yra minima, kad netikėjimas yra žemesnio intelekto požymis, nes tai yra tiesiog nesugebėjimas suvokti elementarios tiesos apibendrinant faktus. Taigi, visata yra protinga, dažnai neprotingi esame mes. ar vieną laiptelį aukštyn, link savo laimės.

TREČIASIS ŽINGSNIS

Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes jį suprantame globai.

Šį ir likusius 9 AA programos žingsnius palieku be interpretacijos. Čia savo eksperimentą baigiu ir jei visa tai jus sudomino – manau likusį kelio galą nueisite patys. Ko iš visos širdies ir linkiu.

„Dieve (arba, jei šis žodis eina jums prieš plauką, sakykite „Kas tu bebūtum…”), aš nežinau, ar tu esi, tačiau meldžiuosi, kad jei esi, atskleistum man save.”

(Zigas Ziglaras. Sėkmė žaliems. Kaunas: Smaltijos leidykla. 1999, 178p.)

Edvardas Šidlauskas

Iliustracija: pexels.com
Literatūra:

Frankl, Viktor Emil (2008). Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008, 77p.)
Ciceronas, Markas Tulijus (1998). Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę. Vilnius: Vyturys., 20p
Šopenhaueris, Artūras (2001). Parerga ir paralipomena. Vilnius.
Koleleto knyga. Senasis Testamentas. Biblija.
A.A.W.S. (2007) Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų. Vilnius: Lietuvos AA tarnyba.
Zigas Ziglaras. Sėkmė žaliems. Kaunas: Smaltijos leidykla
citatos.com