Mokytoja: autistiškas vaikas turi mokytis, o ne tik „išbūti“ mokykloje

Autizmo spektras yra toks įvairus, kad jo pradžioje gali būti ypatingai komunikabilus asmuo, tačiau susiduriantis su sensoriniais iššūkiais, o spektro pabaigoje – intelekto negalią turintis asmuo. Kai reikėjo išleisti savo autistišką sūnų į mokyklą, pati Mažeikiuose istorijos ir šokio mokytoja dirbanti Justina Padskočienė, prisimena: „Tu žinai, kaip turi elgtis pirmokas. Man tarsi įsijungė mygtukas. Kadangi tavo vaikas neturi intelekto sutrikimų, jis į specialiąją mokyklą eiti negali, bet dėl savo ypatumų jis niekaip negalės išbūti bendrojo ugdymo mokyklos klasėje.“

Justina dalijasi, kaip svarbu nenuleisti rankų, ieškant vaikui tinkamos ugdymo įstaigos – integracijos sėkmė yra ne tada, kai vaikas ramiai sėdi klasėje, bet kai jis mokosi.

Rasti mokyklą, kurioje mokytųsi

Kai Justinos sūnus Valdemaras niekaip negalėjo pritapti darželyje, įsilieti į vaikų kolektyvą, tėvai ėmė ieškoti priežasčių. „Kreipėmės į specialistus – o ten užuot gavę aiškų atsakymą, gavome abejonę ir diagnozę: „jis toks per vidurį.“ Visą laiką iki 5 metų specialistai abejojo. Iš pradžių psichologas sakė: jis tikrai autistiškas. Praėjo pusvalandis, kol pildė dokumentus, o tuomet sako: žinote, bet gal ir – ne. Net ir kai kurie testai iš pradžių nerodė autizmo diagnozės, bet prieš pat mokyklą galiausiai diagnozė buvo patvirtinta“, – pasakoja Justina.

Tais metais, kai sūnus Valdemaras turėjo pradėti lankyti pirmą klasę, norėta įkurti specialiąją klasę, tačiau, tuo metu neatsirado daugiau berniuko amžiaus vaikų, kuriems būtų aktualu tokią klasę lankyti. Kai sūnus nebuvo priimtas į mokyklą Mažeikiuose, šeima nusprendė leisti jį į kaimo mokyklą, kurią, deja, po dviejų metų uždarė, o į miesto mokyklą vėl nepriėmė: „Ieškodami tinkamos ugdymo aplinkos sūnui, persikraustėme į miestelį, esantį Mažeikių rajone. Stengėmės rasti tokią aplinką, kur vaikas ne tik sėdėtų, bet iš tikrųjų mokytųsi. Ir šiandien, būdamas šeštoje klasėje, jis tikrai stebina savo matematiniais sugebėjimais.“

„Sūnus mokėsi klasėje, kurioje ugdyti šeši mokiniai. Esant tokiam skaičiui vaikų ir dirbant mokytojo padėjėjui, mokytojas tikrai turi galimybę ugdyti ir tokį mokinį, kaip mano sūnus, kuriam reikia specialaus dėmesio ir pagalbos. Su dvidešimt keturiais vaikais mokytojas, net ir norėdamas, tokio dėmesio ir pagalbos niekaip negali suteikti. Jeigu nėra sudėtingų autizmo atvejų, tokie vaikučiai su mokytojo padėjėju tikrai gali būti ugdomi ir bendrojo ugdymo klasėje. Jei vaikas mokytis gali, tačiau turi daug iššūkių, o mokytojas dirba be padėjėjo, situacija komplikuojasi“, – įsitikinusi Justina.

Kokį ugdymą rinktis?

Kalbėdama apie ugdymo poreikį ir tėvų nusiteikimą jam, Justina atkreipia dėmesį, kad negali būti taikomas vienas modelis visiems autistiškiems vaikams. Ne visi vaikai gali lankyti mokyklą, kartais išbandžius eilę mokyklų tenka rinktis namų ugdymą, tačiau dažniausiai tai lemia vieno iš tėvų iškritimą iš darbo rinkos.

„Visada akcentuoju, kad mokytis yra labai svarbu, o ne išbūti mokykloje. Jeigu kažkas sako, kad integracija sėkminga, nes vaikas nekelia problemų klasėje ir ramiai būna, tai mano, kaip mokytojos ir autistiško vaiko mamos akimis, tai nėra sėkmės atvejis. Nepamirškime, kas per vieta yra mokykla. Joje visi vaikai, įprastos raidos ar priklausantys neuroįvairovei, turi gauti žinių, atskleisti savo potencialą, o svarbiausia – neprarasti galimybių. Manau, kad nėra autistiško vaiko, kuris, sudarius jam tinkamas sąlygas, negalėtų mokytis. Spektras yra be galo platus, kokį ugdymą rinktis, vieno atsakymo nėra ir negali būti. Dažniausiai, kai vaikų situacija sudėtingesnė – specialioji mokykla yra teisingas sprendimas, o kai yra tas vidurys, ar diagnozė lengvesnė – tėvai yra pasimetę, labai sunku priimti sprendimus“, – sako Justina.

Justina dalijasi, kad dauguma dalykų neateina savaime, juos reikia išmokti: „Jei vaikas moka skaityti ir rašyti, gali būti, kad jis nemoka susipažinti arba draugauti. Tėvai vieni to neišmokys. Turi būti bendradarbiavimas su mokytojais, juk mokytojai yra galingi šiame procese, jie gali tarpininkauti tarp vaikų. Mokytojai gali padaryti aplinką tinkamą autistiškam vaikui. Stengtis reikia visada, eiti į priekį nepamirštant vaiko emocinės sveikatos. Bet jei nuo ryto iki vakaro vaiką mokysi tik rašyti, skaityti, skaičiuoti, tai dings jo vaikiškas džiaugsmas, dalykai, kurie taip pat svarbūs.“

Saugi aplinka dienos centre

Autistiškiems vaikams svarbi ir popamokinė veikla, tėvams tai – parama. Apie tokią paramą svajojo ir autistiškų vaikų tėvai Mažeikiuose. Tuo pačiu metu, kai buvo įkurta Mažeikių „Lietaus vaikai“, asociacija išreiškė poreikį dienos centro veikloms, kad jos būtų pritaikytos autistiškiems vaikams.

„Specialiosios mokyklos mokiniai vasaromis neturėjo, kuo užsiimti. Taip pat ir autistiški vaikai, kurie lankė bendrojo ugdymo mokyklas, neturėjo galimybės lankyti būrelių, nes juose nebūdavo mokytojų padėjėjų. Taigi dienos centre buvo suteiktos galimybės vaikams lankyti būrelius, užsiimti veiklomis, kurios ne tik ugdo, bet ir atliepia jų poreikius: ten vyksta dailės užsiėmimai, lipdymas, dainavimas, šokiai, plaukimas, žirgyno lankymas. Žmonių parama ir sėkmingi projektai leido tas veiklas vykdyti“, – džiaugiasi Justina.

Justina dalijasi, kad jos sūnus taip pat lanko šį centrą: „Aš ramiai galiu dirbti savo mylimą mokytojos darbą, kai žinau, kad mano vaikas po pamokų yra saugioje aplinkoje. Jis vienas namuose leisti laiko negalėtų, nepaisant to, kad jam šiuo metu jau trylika metų. Taigi tėvams dienos centras taip pat yra parama, vaikai čia yra saugūs, užimti, pavalgę ir dalį laiko net ruošia pamokas.“

Parengta pagal Evelinos Butkutės – Lazdauskienės straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.