Niekada nejaučiau tėvų meilės

0 (0)

Klausimas:

Laba diena,
Esu dvidešimtmetė mergina, studentė, sulaukusi pripažinimo universitete bei beveik niekada neliekanti nepastebėta. Atrodytų, jog esu daugiau mažiau sėkmingas žmogus, turintis gyvenime tikslų ir neblogų perspektyvų, bent jau dauguma man tai sako, tačiau…
Pradėsiu nuo to, jog niekada nejaučiau tėvų meilės, niekada negirdėjau iš jų žodžių, jog mane myli ir esu jiems brangiausia. Bet visada žinojau kas jiems yra brangiausia ir didžiausias jų turtas šiame kapitalistiniame pasaulyje. Tai – pinigai. Jais mano tėvai matuoja viską, ypač meilę man. Jau penkerių klausdavau tėvų, kodėl jie manęs nemyli ir ar aš įvaikinta, tačiau jie visada taip pat atsakydavo klausimu: ar man per mažai duoda pinigų. Nei būdama maža, nei dabar nevertinu pinigų taip, kaip juos vertina mano tėvai. Ir meilės žmonėms nematuoju pinigais. Nesuprantu kaip galima matuoti viską pinigais. Kaip ir būdama maža, taip ir dabar girdžiu visokius užgauliojimus iš motinos, kurie su metais vis žiauresni ir vis labiau varo mane į neviltį bei depresiją. Su metais ji jau baigia mane įtikint, jog aš nevykėlė be ateities, jog nieko nepasieksiu, jog esu nieko verta valkata, kuri tik melžia iš jų pinigus. Visų necenzūrinių žodžių jau net neminėsiu… Taip, aš nesu tobula, nesu tokia, kokia ji turbūt norėtų, kad būčiau. Sunku tokia būti kai net nežinai ko ji iš tiesų iš manęs tikisi. Su laiku pradėjau ja netikėti, jog esu nieko verta, siekiau savo tikslų, tačiau po šios vasaros tie visi užgauliojimai tapo tarsi lojantys šunys, kurie apsupo mane ratu ir kai tik noriu pajudėti jie dar garsiau ima loti. Aš pastoviai girdžiu jos žodžius, jos pažeminimus, jos kalbas mano tėčiui, kurios anaiptol nėra gražios, o tik dar baisesnės negu tos, kurias sako man, ji iš paskutiniųjų stengiasi nuteikti tėtį prieš mane. Net nežinau kaip jai sekasi, nes jis visada tik tyli, nieko nesako nei jai, nei man. Aš jau pavargau su ja kovoti, pavargau nuo tų pastovių barnių ir ašarų. Dabar, kaip ir vaikystėje bei paauglystėje, vėl pasinėriau į depresiją, tik ir galvoju kaip norėčiau išnykti amžiams. Seniau kai jau būdavau gana arti savižudybės vis pagalvodavau, jog turiu gyventi dėl tėvų, kad gal jie mane myli, tik nemoka to parodyti, bet dabar jie nėra tas dalykas dėl kurio norėčiau gyventi, jau nebėra. Būtent dėl to ir kreipiuosi į Jus su klausimu kaip man patikėti savimi, išbristi iš liūdesio liūno ir minčių apie pakėlimą prieš save ranką? Gyventi aš noriu, tik gyvenimas man atrodo toks beprasmis ir niūrus kai net gimdytojai manęs nepalaiko ir esu jiems didžiausia našta jų gyvenime… Kai net motina manęs nekenčia visa savo širdimi. Be to, pradėjau vengti žmonių, man atrodo, kad jie visi galvoja tą patį ką ir mano motina, nesvarbu tai svetimi ar ne žmonės. Jaučiuosi lyg raupsuota, lyg atskirta nuo pasaulio, man atrodo, kad geriau būtų, jeigu nebūtų manęs, jeigu dingčiau iš kitų gyvenimų.Tas nepasitikėjimas savimi ir savo jėgomis mane tiesiog žudo.
Ačiū Jums už atsakymą į mano laišką.

Saulė (pakeistas vardas)

Atsakymas:

Labas Saule,
Dėkoju, kad rašai ir daliniesi savo išgyvenimais. Kaip suprantu iš tavo laiško, tėvų nemeilė tave smarkiai slegia, rodos, esi suaugusi, sėkminga mergina, tačiau praeities nuoskaudos tau neleidžia žengti pirmyn. “Pradėsiu nuo to, jog niekada nejaučiau tėvų meilės“, šiais žodžiais pradedi savo laišką, tačiau mini, jog meilę tau, tėvai matavo piniginiais vienetais.

Ar kada nors susimąstei, kodėl jie taip elgiasi. Nesinorėtų tikėti, jog tau dar negimus tėvai aptarė planą, kaip tavęs nemylės, tikėtina, jog jie taip elgėsi ne iš blogos valios, o iš nežinojimo. Greičiausiai, vaikystėje jie patys negavo meilės, todėl nežino kaip perteikti ją savo vaikui. Mini, jog materialinis gerbūvis yra jiems svarbesnis už emocinius dalykus, todėl tikėtina, jog savo meilės spragas jie bandė užkaišioti, duodami tau tai, ką patys labiausiai vertina.

Nepaisant tėvų nemeilės, tavo laiške pastebiu, jog daugiau akcentuoji santykius su mama. “Aš jau pavargau su ja kovoti, pavargau nuo tų pastovių barnių ir ašarų.” Nepaisant to, jog tau jau dvidešimt, panašu, jog emocinė priklausomybės virkštelė nuo mamos, tebėra dar labai tvirta. Rodos, esant prastiems santykiams su tėvais, vaikas norės bėgti kuo toliau, tačiau paradoksas – kuo mažiau vaikas gauna meilės iš tėvų, tuo labiau jis jos laukia. Prie skriaudėjų prisirišama ne mažiau, nei prie gerų tėvų. Šita nemeilės istorija gali neturėti pabaigos, dažnai suaugę vaikai leidžiasi skriaudžiami, išnaudojami savo tėvų, o pastarieji, juk nesupranta ką daro. Kiekvienas žmogus, nuo pat gimimo turi gebėjimą jausti, kas jam gerai, o kas ne, šiuo atveju tavo depresija, mintys apie savižudybę, kalba pačios už save. Tėvus priversti savęs mylėti tu negali, tačiau gali mokytis pamilti save. Kažkuria prasme esi dalelė jų, bet svarbu neprarasti savo tapatybės, susikurti gyvenimą daug geresnį už tą, iš kurio tau norisi pasitraukti. Neįvykus atsiskyrimui nuo motinos, mergaitė tarsi nustoja bręsti, nes ji nesijunta atskiru žmogumi. Tikėtina konkurencija dėl tėvo meilės. Tik laipsniškas atsiskyrimas nuo gimdytojų padės tau susikurti savo psichologinę erdvę, kurioje atrasi save kaip asmenybę, nepriklausomą nuo kitų požiūrio į save. “Kas aš esu, kokia aš esu“ – klausimai, į kuriuos gali atsakyti sau tik tu pati. Suaugę, subrendę žmonės nekovoja su savo tėvais ir nieko jiems neįrodinėja, o tiesiog priima juos tokiais, kokie jie yra. Kaip žmones, kuriems kadaise trūko meilės taip smarkiai, kad savo pyktį lieja net ant artimiausių ir brangiausių žmonių.

Neužsidaryk savyje, kalbėk apie savo jausmus, pamatysi, jog daugybė žmonių, gyvena su panašiais rūpesčiais, pasidomėk, kaip jie sprendžia šitą problemą. Visada gali kreiptis pagalbos specialistus, kurie tikiu, tau tikrai padės
Linkiu tau stiprybės

Psichologė Kristina Grigalavičienė
Londonas