Palatos kaimynai

5 (5)

Toje pačioje ligoninės palatoje gulėjo du sunkiai sergantys vyrai. Judėti negalintį žmogų paguldė šalią durų, o kitas pacientas gulėjo lovoje prie lango. Greitai jie susidraugavo…

Pacientas prie lango žiūrėdavo į gatvę, o paskui, norėdamas kaip nors pralinksminti savo prie lovos prikaustytą palatos draugą, valandų valandas jam vaizdingai pasakodavo, koks puikus pasaulis už ligoninės sienų. Kartais jis apsakydavo parko prieš ligoninę grožį, kalbėdavo, kaip vėjyje virpa medžių lapai. Kitomis dienomis jis linksmindavo savo draugą smulkiai pasakodamas, ką daro gatve einantys žmonės. Ir štai ilgainiui prie lovos prikaustytas pacientas pradėjo jausti kartėlį, kad negali matyti tų paprastučių gyvenimo stebuklų, apie kuriuos pasakoja draugas. Galiausiai šis jausmas virto antipatija plepiam kaimynui.

Kartą naktį prie lango gulintį pacientą ištiko labai stiprus kosulio priepuolis, vėliau sustojo jo kvėpavimas. Užuot pakvietęs medicinos seserį, jo kaimynas nusprendė apsimesti, kad nieko nepastebėjo. Kitą rytą gydytojai oficialiai konstatavo jo palatos kaimyno mirtį. Lovą su velionio palaikais iš ligoninės palatos išvežė. Atsikratęs savo kaimyno, silpnadvasis žmogus iš karto paprašė, kad prie lango dabar nustumtų jo lovą. Budinti sesuo prašymą iš karto išpildė. Tačiau pažvelgęs pro langą į gatvę, jis sudrebėjo iš siaubo: jam prieš akis iškilo visą pasaulį užstojanti aklina kito namo plytų siena. Pasirodo, turėdamas lakią vaizduotę ir skatinamas nesavanaudiškos meilės, jo velionis draugas išsigalvodavo neįtikėtinus vaizdus, kad sunkiu metu suteiktų jam bent kiek džiaugsmo.

Pagal Robin Sharma „KAS VERKS, KAI TU MIRSI?“, (2021, 17-18 p.)