Priklausomybė: piktnaudžiavimo medžiagomis sutrikimas

Tai sunkus sutrikimas, kai alkoholio, narkotikų ar abiejų šių medžiagų vartojimas sukelia fizinius ir psichologinius sutrikimus, o šie paveikia žmogaus darbą ar šeiminį gyvenimą.

Kas tai?

Šis sutrikimas dar vadinamas priklausomybe ir gali sukelti labai įvairius fizinius ir psichologinius sutrikimus. Priklausomybės simptomai – tai reguliarus medžiagos vartojimas (alkoholio arba narkotikų), galimai ir kasdien; medžiagų vartojimas net ir vienumoje; vartojimas net ir žinant, kad tai kenkia sveikatai, šeimai ir darbui; priklausomybės pateisinimų ieškojimas ir agresyvumas, kai kas nors apie tai paklausia; priklausomybės slėpimas; susidomėjimo kitomis veiklomis praradimas; gebėjimo dirbti praradimas; poreikio valgyti, higienos nepaisymas; sumišimas; letargija; depresija; finansiniai sunkumai; kriminalinės veikos, tarkime, pinigų vogimas.

Ilgainiui dėl nesaikingo alkoholio vartojimo padidėja kūno svoris ir kraujospūdis, atsiranda depresijos rizika (38–39 p.), pažeidžiamos kepenys ir imuninė sistema, vystosi tam tikros vėžio formos. Narkotikai gali būti susiję su tokiais psichikos sutrikimais kaip depresija, šizofrenija ir asmenybės sutrikimai.

Priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų dažnai prasideda nuo savanoriškos elgsenos, kuri skatinama ar toleruojama asmens socialiniame ir kultūriniame kontekste. Problemą gali paaštrinti bendraamžių spaudimas, stresas ir sutrikęs funkcionavimas šeimoje. Jei šeimoje yra priklausomų nuo cheminių medžiagų asmenų, vaikui taip pat padidėja priklausomybių rizika dėl genetinių, aplinkos veiksnių ar jų derinio.

Kaip šis sutrikimas diagnozuojamas?

Diagnostika prasideda tuomet, kai žmogus pripažįsta turintis problemų, nes dažnas priklausomybės simptomas yra neigimas. Empatija ir pagarba skatina pacientą pripažinti savo priklausomybę kur kas labiau nei nurodymai ar užsipuolimas. Šeimos gydytojas ar specialistas įvertina medžiagas vartojančio asmens elgseną.

GYDYMAS

• Psichoterapija kaip kognityvinė elgesio terapija arba pripažinimo ir pasiryžimo terapija, kuriomis įvertinamos priklausomybę palaikančios mintys ir elgsena, keičiamas asmens santykis su savo mintimis.
• Psichosocialinė parama, lankant savitarpio pagalbos grupes, pavyzdžiui, anoniminių alkoholikų klubą, kuriame pacientas skatinamas ir motyvuojamas atsisakyti priklausomybės ir pagerinti savo gyvenimo kokybę.
• Stacionarinis gydymas įstaigoje sunkiais atvejais, kai apribojamos žmogaus veiklos detoksikacijos metu ir skiriami vaistai, malšinantys sunkius abstinencijos simptomus.

Parengta pagal praktinį vadovą „Viskas apie psichologiją“ (2024), aut.: J. Hemmings, C. Collin, J. Ginsburg Ganz, M. Lazyan, A. Black. Leidykla „Briedis“.