Pykčių turėjome daugiau nei danguje žvaigždžių…
0 (0)

Sveiki. Norėčiau sulaukti iš jūsų bent kažkokios pagalbos, patarimo, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, santykiuose. Iš karto atsiprašau, jei tai bus padrikos mintys, nes šiuo metu be galo daug emocijų viduje, ir nežinau, kaip viską dėlioti nuosekliai.

Su vaikinu draugauju jau virš dviejų metų. Man 20, jam 21. Jau pusę metų esame susižadėję. Labai nemėgstu pyktis be reikalo, nekenčiu erzinimų, nuotaikų kitų, „minčių skaitymo” irgi neatlieku – mano antroji pusė būtent tokia. Pykčių turėjome tai turbūt daugiau nei danguje žvaigždžių…. Kaip ir gyvenu pas jį, su jo tėvas, tai tokios kaip ir asmeninės erdvės daug neturime.

Pykčiai pagrinde būna visiškai nereikalingi ir, mano nuomone, labai vaikiški:
1. Kam aš padedu jo tėvams (pagal jį, jie tik naudos siekia), nors pasikalbėjus su jais, jie ir laukia tos pagalbos būtent iš jo namų ruošos darbuose, o jis tingi dažnai, ir tai darau aš. O finalas toks, kad aš lieku kalta, jis užsidaro savyje, nekalba, nes aš nebuvau, šalia jo nesėdėjau …
2. Šiuo metu susiradau darbą, nes nenoriu jau būti išlaikoma jo, – vėl pyktis, kad dirbsiu kažkam kitam, o ne sau (nes turime individualią veiklą, bet dar tik pradžia). Finalas – mažai busim kartu.

Jis užsidega, susinervuoja, ir tyli, labai daug reikia pastangų ir kantrybės, kad prakalbinti, kad įsileistų į vidų. Pavargau pyktis dėl nieko… Noriu taikos, ir ramybės. Jis nėra blogas, bet tie pykčiai, kur tai man atrodo viskas gerai, o jam negerai.. dramatizuoja, nepatenkintas viskuo, turi didžiulius principus, ir be galo mėgsta erzintis, nuotaikų kaitos amžinos. Išveda mane iš kantrybės, iki ašarų kaip sakant, o tada pasako „nu kam tu taip jautriai reaguoji?”… O žino mane puikiai, kaip aš reaguosiu, bet ne… Užpyksta dėl ko nors, (kur galima ramiai atsisėsti ir pasikalbėti), ir tylės, atstums, nusisuks, susiraukęs bus…

Jo tėvai, mano tėvai seniai matydami vaikiškus jo pykčius, sakė, kad reikia skirtis, ir nesigandinti laiko, ir sveikatos, nervų.. Bet visa paėmus man gerai su juo, tik aš nežinau ar jis pasikeis, suaugs. Pykstamės ne visada, būna ir nuostabių akimirkų, jis lepina mane, stengiasi dėl mūsų ateities, bet va kaip tokie dalykai užeina… Jis jautrus. Bet nemoka to pripažinti, ir viską išlieja per agresiją ant manęs… Jei bandau kažką iš psichologinės pusės aiškinti, jis juokiasi…

Kol kas tiek.
Lauksiu jūsų komentarų, be galo!!
Austėja (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Asta Petrauskienė

Sveika, Austėja,

Tavo klausimas labai aktualus daugybei moterų ir merginų. Jūs dar vos pora metų kartų, o, kaip pati sakai, pykčiai tarp jūsų nuolatos. Jautiesi pavargusi, išsekusi, nusivylusi ir nesupranti, kas su tavim blogai. Tai su tavim, žinok, viskas gerai. Blogai yra su santykiais.

Pasakymas „nu kam taip jautriai reaguoji“ paprastai būna žmogaus, kuriam daugmaž nusispjaut į tavo jausmus. Mylintis žmogus paprastai daro viską, kad nekeltų kitam skausmo.

Matau tavo prieštaravimą: „Bet visa paėmus man gerai su juo, tik aš nežinau ar jis pasikeis, suaugs“. Kame tas gerumas visa paėmus? Kas gali būti gerai nesubrendusiu ir neatsakingu vyru? Jei labai norisi, kad jis pasikeistų, reiškia gėrio jauti gana mažai… Nežinai ar pasikeis?

Greičiausiai nepasikeis ir nesuaugs. Žmonės kartais keičiasi, tik tam būtinos dvi sąlygos: 1) jam pačiam turi tapti nepakeliamai blogai ir 2) jis turi prisiimti atsakomybę už save, savo elgesį, mąstymą, savijautą, veiksmus, už viską, kas vyksta jo gyvenime. Ypač svarbi yra antroji sąlyga. Iki tol jis ieškos kaltų . Kol kas su atsakomybės jausmu pas jį labai silpnai… Faktas, kad jis, gyvendamas pas tėvus su mergina, ne tik kad neprisideda prie bendro gerovės kūrimo ir palaikymo, tingi (!), bet dar ir rodo nepasitenkinimą, kai jo tėvams padedi tu. Sakyčiau, aukštas nedėkingumo požymis, tarsi pasaulis jam kažką skolingas. Jis elgiasi kaip aikštingas, kaprizingas, mažas, išlepintas berniukas.

O ką turi omeny sakydama „stengiasi dėl mūsų ateities“? Kokiais faktais remiantis, galima įvertinti pastangas? Nes laiške tokių pastangų nepastebėjau.

Sakai „jis jautrus“. Jautrūs žmonės turi vieną labai svarbią savybę – juos labai jaudina kitų žmonių savijauta. Ne, jis nėra jautrus. Arba viduje jautrus, pažeistas, tačiau turi užsidėjęs kietą ir nepramušamą šarvą. Tai gali rodyti ir jo juokas, kuomet bandai jam padėti, kažką aiškini.
Čia yra mano straipsnis (10 dažniausiai pasitaikančių klaidų, susidūrus su toksišku žmogumi), ko nereikėtų daryti susidūrus su toksišku žmogumi ( o man panašu, kas tavo vaikinas toks ir yra).

Man, tiesą pasakius, neramu dėl to, kad ilgainiui nukris tavo savivertė (jau pradėjai savimi abejoti), nustosi visiškai save mylėti, imsi jausti nuolatinį kaltės jausmą, tapsi neadekvati ir skausmingai prie jo prisiriši. Nejaugi nori visą gyvenimą jaustis kalta dėl savo vyro kaprizų, „minčių skaitymo“ ar emocinių protrūkių.

Atsakyk pati sau į klausimus:
• Kaip jautiesi santykiuose? O kaip norėtum jaustis?
• Kaip įsivaizduoji jus abu po 10-15 metų? Suprantu, kad kol kas esate jauni ir nemąstote apie savarankišką gyvenimą. Tačiau jei tokiame etape, kuomet visas laiko leidimas yra daugiausia paremtas pramogomis ir malonumais, kaip atrodys jūsų santykiai, kai užgrius realūs rūpesčiai (pvz., pinigų stygius, daug darbų arba, priešingai, bedarbystė, atsiras papildomų pareigų ir įsipareigojimų, ligos). O jų tikrai gyvenimas daugiau ar mažiau pateikia. Manai, kad tuomet jis susiims, taps vyru ir paslėpęs tave už savo tvirtų pačių didvyriškai pasitiks pavojus? Aš, deja, nesu optimistė.
• Kam tau šių santykių reikia? Jei atsakymas „bijau/nenoriu likti viena“, „jam manęs reikia“ ar ateina į galvą panašūs išsisukinėjimai, tikėtina, kad esi priklausoma nuo santykių.
• Ar šalia jo jautiesi fiziškai ir emociškai saugiai?

Pasidomėk, paskaityk apie toksiškus žmones ir toksiškus santykius, ir pažiūrėk ar tai ne apie jus?
Sėkmės!

Asta Petrauskienė
Psichologė
El.p. psichologe.astapet@gmail.com
Tel.nr. 8-674-25549

Galima įsigyti audioįrašą mano seminaro „Ką daryti su toksiškais žmonėmis?“. Aprašas yra čia: https://www.facebook.com/events/183882915759466/
Taip pat prisijungti prie audioseminarų ciklo: http://psichika.eu/blog/7-audio-irasu-ciklas-moterims-myleti-save-labiau
Iliustracija: Valentin Antonucci / Unsplash

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

2 Responses

  1. Anonimas parašė:

    jei abiejų tėvai sako tą patį, gal reikėtų paklausyti. Kartais iš šalies geriau matosi.

  2. Onė parašė:

    Nė minutė sdaugiau su tokiu žmogumi…jam dar ilgai augti ir augti…Visą gyvenimą tik psichplogija, santykių kūrimu ir domiuosi.deja, tada manęs niekas nemokė, kad ne visi žmonės geri…Arba tampa blogi dėl kažkokių priežasčių.bet mes neturime laiko būti mokytojais, šalia savęs būti su pusfabrikačiu…Tai išmąstyta, išbandyta, ieškota ir rasta.”Moteris, kuri myli per stipriai” reikėtų paskaityti, kad nenutiktų-„atsimerki vieną rytą ir dairaisi- ar čia verkti ar čia juoktis, nežinai…Kas mylėta, kas tikėta, lyg žalių lietų nulyta…”
    Tu nori visko- meilės, šeimos, aukoji save, kam galbūt ir nereikia…Mylėk save- pirmiausia.Išsiaiškink.Ir kad tave mylėtų…Girdėtų, matytų, būtum jam svarbi..O jis tave verčia keistis, kad jam būtų patogu…Apvalus egoistas ir visškai nejautrus tau..Sau – taip.Už vieną savo nukritusį plauką, tau nuraus 10…Mąstyk kol laikas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.