Pyktis skyrybų metu
Patiriamas pyktis skyrybų metu, gali tapti sėkmingu varomuoju varikliu, įveikiant skyrybų krizę, jei ši emocija bus tinkamai suvaldyta ir nukreipta.
Dauguma mūsų buvo mokomi slėpti, slopinti savo pyktį, nes suaugusiam, brandžiam žmogui pykti neišmintinga ar net nemandagu. Juk savo pykčiu galime įžeisti ir įskaudinti kitą žmogų. Tačiau tiesa yra tokia, jog slopinamas pyktis ir kitos su juo susijusios emocijos mumyse nusėda, besikartojantys nusivylimai kaupiasi ir perauga į nuoskaudas. Tai gali negatyviai paveikti mūsų mintis ir pasirinkimus.
Kodėl pyktis kyla skyrybų metu ir kam jis gali būti naudingas?
Pyktį skyrybų metu iššaukia daugialypė netektis: bendrų draugų ir namų praradimas juk į pastaruosius tiek visko buvo sudėta: visos meilės ir vilčių, ateities lūkesčių, šeimos vertybių, svajonių netektis… Tad visiems šiems, o neretai ir dar daugeliui kitų brangių dalykų žlugus, sukyla begalė skirtingų emocijų. Viena iš jų – pyktis. Gana dažnai šį nemalonų jausmą būname linkę nuslopinti, tačiau jis yra būtinas žmogaus savasties išlikimui ir gerovei. Pykčio pagalba atpažįstame, kad mūsų ribos buvo pažeistos, ar kad atsirado grėsmė mūsų saugumui. Pyktį galėtume palyginti su fiziniu skausmu. Kai pykstame, kūnas įgauna energijos gintis, esant tokiai parengties būsenai, padažnėja kvėpavimas, pagreitėja širdies veikla, atsiranda įtampa raumenyse bei veide.
Pažadinus pykčio energiją ir ją nukreipus teisinga linkme, ji gali tapti galingu įrankiu siekiant sau išsikeltų tikslų, ar norint pagerinti artimųjų gerovę. Didesnis fizinis aktyvumas, savirealizacija ar net savanorystė yra teigiamas veiksnys, padedantis asmeniui augti.
Tiesa, svarbu nepainioti pykčio jausmo ir destruktyvaus, pikto, kerštingo elgesio. Už jausmus „morališkai nesame atsakingi“, tačiau esame atsakingi už tai, kaip elgiamės su šiais jausmais – ar atsižvelgiame į jų nešamą žinią, ar nesusimąstydami siekiame neadekvataus keršto, taip vis kurstydami savyje, o kai kuriais atvejais ir kituose, neapykantos, šmeižto mintis.
Kaip pyktį įgalinti, kad jis taptų naudingas?
Besiskiriantys žmonės jaučia kaltę, gėdą ir gali bijoti rodyti savo pyktį… Tad išgirdę nuostatą, kad jų pyktis yra leistinas ir visiškai teisėtas, priima tai, kaip išsilaisvinimą. Kad pyktis pasitarnautų mūsų gerovei, o ne ją žlugdytų, derėtų atsižvelgti į keletą svarbių dalykų. Kaip jau anksčiau buvo minėta, mūsų kūnas siunčia signalus. „Pykstančiame“ kūne susikaupia daug energijos, kuri skirta apsaugoti ir atkurti mūsų pažeistas ribas. Šių signalų nereikia ignoruoti, veikiau juos „išgirsti“ ir „susidraugauti“. Įsiklausius į savo poreikius, nes mūsų kūnas geriausiai juos žino, imtis aktyvios susikaupusios energijos iškrovos (pabėgioti, išsirėkti, pakapoti malkas, susitvarkyti ir pan.). Aktyvi ir saugi sau bei aplinkiniams veikla kartais gali padėti blaiviau ir teisingiau mąstyti.
Turėtume įsigilinti, ką šis pasipiktinimas mums nori pasakyti: kokią neteisybę patyrėme? Koks mūsų poreikis buvo nepatenkintas? Kokiam siekiui buvo sutrukdyta? Ko brangaus netekome?
Atsakius sau į pykčio „pasiųstą žinutę“, turėtų būti lengviau suprasti ir priimti šią emociją – kaip veikiančią mūsų naudai. Šios žinutės dėka pasirinkti teisingą veiksmą, kuris padėtų apsaugoti pažeistas ribas bei imtis veiksmų jas atkuriant.
Deja, ne visada įmanoma atkurti tai, ko skausmingai netekome. Tad patyrus skyrybas svarbu sau suteikti laiko „išpykti“, „išliūdėti“. Tai reikalinga tam, kad nedideliais žingsneliais atleistume savo praeičiai, kad sąmoningai atsisveikintum su viskuo, ko netekome, ir kas nebesugrąžinama.
Atleidimo kelias ilgas ir, deja, ne visada tiesus. Šiai kelionei svarbu pasitelkti visą savo drąsą ir išmintį bei atminti, koks trapus žmogus gali iš tiesų būti. Tik laikas ir kantrybė tampa šioje kelionėje ištikimiausiais sąjungininkais.
Parengė Eglė Petravičiūtė, ŠASC „Bendrakeleiviai“ pagal knygos „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti“ skyrių apie pyktį, rašytą psichologės Dalios Kiesaitės