Turime valdingą, užsispyrusią, emocionalią mamą

8 Responses

  1. Dalia parašė:

    Koks teisingas straipsnis! Ačiū. O kad aš būčiau turėjus galimybe paskaityt tokius straipsnius prieš 40 ir daugiau metu, gal kitaip butų mano gyvenimas susiklostė. Migle, paklausyk ką tau sako specialistas. Tu neatsakai nei už viena suaugusi žmogų tuo pačiu ir savo mama. Tuo visąlaik ir vadovaukis gyvenime. Kuo didžiausios sėkmės.

  2. Nessi parašė:

    Laimingiausia diena mano gyvenime buvo kai isvaziavau is namu (nuo mamos) ir supratau kad niekada nebegrysiu gyventi su ja. Gailiuosi kad nepadariau sito 10 metu anksciau. Liudna tiesa.

  3. Simona parašė:

    Mamai pačiai meilės trūksta…. nesvarbu, kad ji pikta, galima apkabint, pabučiuot… į jos pyktį atsakyti tik šypsena, švelnumu… tokie dalykai daro stebuklus….. mano mama labai gera, bet labai konservatyvi, griežta, dažnai susinervuoja, pyksta, nori kontroliuoti, valdyti,,,, kai ji pyksta. Aš prieinu, apkabinu, pora bučiu į žanduką, sakau oi tu mamyte,,,, ir tt…. viskas iškart apsiverčia….

  4. Zeni parašė:

    Jūsų mama turi velniškai daug mąstymo problemų… Ir panašu, kad visą tai nesąmoningai bando perteikti tau. Manau geriausiai būtų atsiriboti visiškai kuriam laikui… Išsikraustyti gyventi atskirai. Susirasti suaugusį žmogų – mentorių, kuris pabendrautų su tavimi, duotų patarimų.

  5. 1 parašė:

    Greičiau pradėk SAVO gyvenimą. Tikrai neprivalai klausyti mamos, žinau kaip sunku, kai visą gyvenimą klausei ir negalėjai turėti savo nuomonės, bet jei sugebėsi tam atsispirti, sustiprės ir tavo charakteris ir savivertė ir malonumas gyventi. Pabėk nuo jos, pailsėk, sustiprėk ir kai grįši sustiprėjusi, balsas nebeužsikirs, kai norėsi šnekėti iš širdies.

  6. Rasa parašė:

    Cia bus labai sunku. Svarbiausia yra tai, kad tu tai supratai, cia pirmas zingsnis. Antra – isiskaityk i psichologo atsakymus, nes jie butent taip ir atsako i tuos klausimus, kaip viskas yra. Trecia, nekreipk demesio i kitu ar netgi tavo viduj kylancius priekaistus, tokius kaip “mama myleti reikia”, “mama – tai vienintelis zmogus tavo gyvenime” ir pan, nes tai tik ir toliau zlugdys tavo saviverte. Saviverte teks paciai augint, tai ilgas ir alinantis darbas. Labiausiai siulyciau, kai turesi darba, fokusuotis ties karjera, kaip jos siekti, kaip mokytis – tai bus vienas konstruktyvesniu budu igyti pasitikejimo savimi. Be savivertes nebus karjeros, nebus netgi darnios seimos (jei pavyks ja sukurti) taip ir liksi stumdoma, isnaudojama, pilna pykcio ir savigrauzos, vaikai, jei ju turesi, kentes panasiai. . Ir galiausiai, ieskok budu (knygos, specialistai, hipnoze, ivairus pratimai), kaip ugdyti ir ismokti klausyti savo intuicijos. Tokiuose santykiuose sitas pirminis jausmas buna taip stipriai sugniuzdytas,, kad gali visa savo gyvenima susigadinti, nes nesugebesi ismokti isgirsti, ka tau tavo intuicija daugelyje gyvenimo situaciju sako. Nuo mamos teks atsiriboti. Gal kuriam laikui tik. Paskui, kai atsistosi ant koju, galesi vel pradet bendrauti, kaip su artimu zmogum, giminaiciu, jei pavyks. Be kaltes jausmo ir neisakytu troskimu, ir pan. Ir prisimink: visa ta laika ir energija, kuria dabar skiri saves kaltinimui, tylejimui, ikgejimuisi mamos, kurios niekad neturejai, gali skirti saves pazinimui, savo noru, tikslu ieskojimui ir pan. Sekmes.

  7. Eglė parašė:

    Kol pati neturėjau savo vaikų ir savo kailiu nesupratau, koks iš tikrųjų sunkus darbas ir atsakomybė juos užauginti, aprūpinti bent tuo, kas būtiniausia, irgi kaltinau savo tėvus: ir mamą, ir tėtį, kad buvo emociškai šalti, rodė per mažai man palaikymo, meilės, pykdavosi tarpusavyje dėl tų pačių pinigų, savo nuovargio ir nesaugumo, jausdavausi neteisingai nuskriausta, nemylima ir t.t. Ėjau pas psichologą, o jis man ir gi sakė, tu nesi atsakinga už tai, kaip tu jautiesi, tu ieškai meilės, kurią turėjo duoti tavo tėvai ir nedavė. O paskui pats prisipažino, kad jam auginti savo 3 vaikus yra taip sunku, kad vos begali pakelti, būdamas psichologas :) O kai pati atsidūriau tėvų vietoje, pamačiau viską iš kitos pusės. Dabar man jie geri atrodo, tokie, kokie yra, rankas norisi išbučiuoti už tai, ką davė, ir nesvarbu, kokie buvo. Būti tėvais yra labai labai nelengvas išbandymasi ir tą supranti, tik kai pats turi vaikų ir ne vieną.

  8. Giedrė parašė:

    Apsiverkiau beskaitydama, nes parašyta lyg apie mane. Vis tie nesibaigiantys tylėjimo priepuoliai, agresija, priekaištai, kad esu baisus žmogus, kad nepakankamai jai padedu (nors ženkliai prisidedu prie būsto išlaikymo), pyktis, kad kažkur išeinu, kad bandau priimti sprendimus už savo gyvenimą… Ir niekad nepaliekantis kaltės jausmas.
    Migle, Jūs bent turit vaikiną, į kurį galit atsiremti – man tokios laimės nekliuvo – mamai nepatiko nė vienas mano draugas, o ir aš pati turbūt nemokėjau užmegzti normalių artimų santykių, o dabar jau turbūt per vėlu.

    Jei turit galimybę – išeikit gyventi savarankiškai – gal tada mama pagaliau supras, kad esat savarankiškas užaugęs žmogus, galintis kurti savo gyvenimą be jos? Aš pati mielai taip padaryčiau – deja, prie keletą metu susirgau sunkia lėtine liga, kuri nuolat progresuoja ir tikras paradoksas- mamos pagalbos reikia labiau nei kada nors, ir tas kaltės jausmas tik dar labiau auga. Gerai, kad nors dirbu – kitaip turbūt pati savęs sugraužčiau…

    Noriu tikėt, kad per ketverius metus (nes straipsnis 2014 m.) Jūsų situacija tikra pakrypo į geresnę pusę! Stiprybės Jums, Migle ir kitoms čia rašiusioms moterims.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *