Vietoj kelionių po šiltus kraštus – kelialapis į psichiatrinę ligoninę

Pagalvosite, eilinė skambi antraštė? Ji atitinka realybę — buvau bekelianti sparnus į „ten, kur šilta“ pailsėti, atitrūkti, pasimėgauti saule, kurios dabar taip trūksta, priimti asmeninių iššūkių… Standartinis vis labiau įprastu tampantis lietuvio scenarijus pabėgti nuo žiemos. Man tai būtų jau ne pirmas kartas, kai žiemoju svetur ar nuo nerimo ir nežinomybės vaistų ieškau kelionėse.

Bėda ta, kad iki šiol kelionės ir blaškymasis mano problemų neišsprendė, o parsivežtą „kelioninį pozityvą“ pavykdavo išlaikyti tik iki poros mėnesių. Jie buvo puikūs, tačiau kas toliau? Vėl tas pats nerimas, nežinomybė, apatija, paranoja, vienatvė, depresija, vaistai, alkoholis… Ten grįžti aš nenorėjau, todėl naujų metų proga neskelbdama jokių dramatiškų pasižadėjimų sau, užsiregistravau į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro dienos stacionarą*, intensyviai 6 savaičių psichoterapijai.

Taip, taip, kitaip ta vieta žinoma kaip Vasaros gatvė. Ar buvo baisu? Taip, labai. Kodėl? Todėl, kad visuomenė šią vietą linksniuoja kaip baisiausią keiksmą, į ją neva siuntinėja bet kokiai progai pasitaikius, o ten, pasak suformuotos nuomonės, uždaromi bepročiai, psichai, tie, kuriems kūkū. Ją žino net vaikai, vaikantys vieni kitus kiemuose, ir šokinėdami per balas grasina išsiųsti į Vasaros gatvę, nors kas ten tokio baisaus yra, jie net nežino… Na, o aš ten atėjau pati. Ar tai padariau pajutusi situacijos pablogėjimą? Ne, priešingai — pagerėjimą, tik todėl ir sugebėjau suėmusi save į rankas, radusi jėgų, motyvacijos, tikėjimo savimi ir gydymu ten nuvykti.

Psichoterapiniame dienos stacionare pacientas kasdien praleidžia pusę dienos, lankosi įvairiuose užsiėmimuose, grupinėse ir individualiose konsultacijose su specialistais. Tiek težinojau prieš atvykdama. Kuo tiksliai tai galėtų būti man naudinga, nežinojau. Vis dėlto, iki tol jau buvau išbandžiusi kelias skirtingų krypčių psichoterapijas, kurios, švelniai tariant, buvo nuvylusios. Blogiausiu atveju, jei didelės naudos ir negausiu, pamaniau sau, tai bus įdomus socialinis patyrimas.

Pirmą ir antrą dieną spyriojausi, buvau kieta ir viską žinojau. Tik šiek tiek atsileidusi ir nustojusi priešintis, pradėjau matyti, kaip viskas veikia ir kaip tai galėtų būti man asmeniškai aktualu. Didžiausią naudą pajutau iš pačios terapijos intensyvaus ritmo, vis dėlto, kasdien atidžiai stebėti save ir kitus, narplioti situacijas, klausti kas ir kodėl vyksta, reflektuoti, analizuoti poelgius ir reakcijas galime sau leisti ne visi. Neturime tam laiko, o kartais ir tinkamų įrankių, metodų. Neretai nuo to dar ir bėgame: savo problemas užglaistome saviapgaule, o negandų užkluptiems aplinkiniams atsukame nugaras, maždaug „visi mes čia depresuojam“.

Tad svarbu suprasti, kad toks intensyvus terapijos ritmas bei akistata su tikruoju savimi, gyvenimo traumomis, emocijomis yra labai alinanti. Šių procesų metu perkeltine prasme yra operuojamos mūsų smegenys, nuo įprastos operacijos ši skiriasi tik tuo, kad tai vyksta be anestezijos pagalbos, tad viską jaučiame bei išgyvename.

Kitas puikus šios terapijos „vaistas“, mano nuomone, yra stipri grupės bendruomenė. Dienos stacionaro grupę įprastai sudaro apie 20 žmonių, kurie akimirksniu tampa tavo bendražygiais. Vien žinojimas, kad šie įvairaus amžiaus žmonės iš skirtingų aplinkų ir socialinių sluoksnių taip pat atėjo čia gvildenti savo problemų, suartina.

Esu sociali ir bendraujanti, tad net ir užklupus anksčiau išvardintoms negandoms, neužsidariau nuo sociumo, nors dažnai jame ir pasigendu tikrumo, o pastebėjusi įvairias reakcijas, vis dažniau turiu dėvėti kaukę. Tačiau reikia pastebėti, kad nemažai šioje terapijoje besilankančių žmonių dėl savo ligų ar problemų užsisklendė dar labiau nei bet kada, bijodami ir gėdydamiesi savęs jie išvis nebedalyvauja socialiniame gyvenime. Kuriam laikui nuo jo atitrūkę, bijo ar neberanda kelių grįžti. Tad buvimas ir bendravimas su savais šiuo metu jiems yra vienintelė galimybė prie to prisiliesti, pajusti tikro žmogaus šilumą, išgirsti gerą žodį ar tiesiog pajuokauti ir pamažu vėl išmokti prisileisti žmogų.

Esame gimę bendruomeniškais „gyvūnais“, esu tikra, kad bendravimas ir buvimas su žmonėmis, dalijimasis džiaugsmais, išgyvenimais ir tikromis emocijomis yra mūsų natūralus instinktas, kurio išlaisvinti negalėdami smarkiai kenčiame.

Ne paslaptis, nemažai daliai mūsų (drįstu spėti) kasdienybėje savų ir jų supratimo bei palaikymo labai trūksta. Dažniausiai visuomenėje su savo problemomis karo lauke esame vieni, neretai negalime atsiverti net draugams ar šeimos nariams, ką jau kalbėti apie darbdavius, kolegas ar pažįstamus. Kaip jiems paaiškinti, kodėl visai nebegali išlipti iš lovos ar susikaupti, o tavo rankos dreba? Juk įprasta visuomet sakyti, kad gyveni gerai, nes visi gyvena gerai. Ar esate girdėję, kad kas į klausimą „kaip gyveni?“ atsakytų „prastai, kovoju su vaikystėje patirtomis traumomis, dėl to negaliu ramiai miegoti, sapnuoju košmarus, o neseniai išardžiau ir ilgamečius santykius poroje“? Aš — ne.

Tam, kad tikrai uždaryčiau šį užburtą ratą, paminėsiu, kad beveik visi šioje terapijoje sutikti žmonės ten atsidūrė būtent dėl sociume patirtų traumų: smurto, patyčių šeimoje ar artimoje aplinkoje, alkoholizmo ar tiesiog meilės, supratimo ir šilumos trūkumo šeimoje, artimųjų kritikos ir reikalavimo tapti tobulu, nuolatinio (nu)vertinimo ir konkurencijos skatinimo mokykloje, darbe ir panašiai. Panašu, kad stipriausios ir giliausios traumos ateina iš artimiausios mūsų aplinkos, kuri tarsi turėtų būti mums saugiausia, ten norėtųsi pabėgti ir pasislėpti, kai visur kitur blogai, tačiau taip nėra.

Tokioje nejautrioje ir traumuojančioje aplinkoje gyvename toliau, bandome kurti sau saugumą, bet vis atsitrenkiam į tas pačias nemeilės, konkurencijos, patyčių sienas jau suaugusiųjų pasaulyje. Kaip bėgant nuo pabaisos nepakliūti kitai tokiai pačiai pabaisai į nasrus? Kitaip tariant, ar šis užburtas ratas kada nors prasivers, jei toliau gyvensime slėpdamiesi nuo problemų, ignoruodami savo pyktį, netoleranciją, traumas, netinkamą elgesį šeimoje ir darbe?

Reziumė. Kaip manote, ar gailėjausi neišskridusi į šiltuosius kraštus? Nė sekundės. Dabar darau tai, kas bus naudinga ne tik man, mano aplinkai ir artimiesiems, bet ir mano būsimai šeimai ir net jų proanūkiams (skamba lozungiškai, bet tame yra logikos). Aš išmokau nebijoti, nesislėpti ir neslėpti savęs ir savo problemų. Manau, kad jei matysime tai horizonte kaip tikslą ir dėsime mažus žingsnius jo link, greitai šiltuosius kraštus pajusime ten, kur esame dabar.

*kaip patikslino įstaigos darbuotojai, į kuriuos buvo kreiptasi, užsiregistruoti ir atvykti galima gavus siuntimą – teikiamos paslaugos nemokamos, dienos stacionare žmonės būna tik dienomis, nakvoja namuose.

Šaltinis: delfi.lt