fbpx

Žmogus, kančios akivaizdoje
0 (0)

Buda-kanciaDar VI a. pr. m. e. budizmo pradininkas Sidharta Gautama (Buda) teigė, jog gyvenimas yra kančia ir savo mokyme dėstė, kaip galima išsivaduoti iš šios kančios. Jei pažvelgtume į šių dienų žmogų, turbūt turėtume sutikti, kad nepaisant žmonijos pažangos, jis taip ir nesugebėjo pažaboti savo kančios. Kančia tai yra mūsų jaučiamos ir mus sekinančios neigiamos emocijos: pyktis, nerimas, neviltis, sunkūs tarpusavio santykiai, varginantys potraukiai ir kt.

Šių dienų žmogus bėga nuo savo vidinės kančios, siekdamas įgyti pinigus, galią, jėgą, pripažinimą, keisdamas partnerius. Ir išties – tai padeda kurį laiką pabėgti nuo mus aplankančių minčių. Tuo metu mums atrodo, kad viskas yra gerai. Tačiau praėjus kuriam laikui, nemaloni būsena vėl sugrįžta ir mes vėl ieškome, kur galėtume nukreipti šias mintis. Viliamės, kad dabar tiesiog yra toks metas ir kažkada bus geriau, kad ateis toks laikas, kai mes vėl jusime ramybę, o mūsų santykiai su aplinkiniais taps harmoningi ir nekeliantys skausmo. Gyvename ateitimi ir pačiais išradingiausiais būdais bėgame nuo dabarties.

Kančios šaltinis

Kančios šaltinis slypi mūsų viduje. Mes esame savo skausmingų patirčių rezultatas, kuris suformavo tam tikras reakcijas į mus supančią aplinką. Mes nesuprantame, kodėl mums kyla mus sekinančios emocijos, kodėl mes nuolat patiriame konfliktus tam tikrose situacijose ar su tam tikrais žmonėmis.

Tai lyg žaizda, kuri trumpam sugijusi, vėl išdraskoma, susidūrus su panašia situacija. Kaskart „pataikius“ į tą pačią žaizdą, skausmas tampa vis stipresnis, galiausiai jį darosi pernelyg sunku pakelti, o tada negelbsti ir tos veiklos, kurios mums įprastai padėdavo nukreipti dėmesį nuo savo pojūčių ar minčių.

Kelias į save

Pirmas žingsnis, kurį privalome padaryti, norėdami sumažinti kančią, tai – pripažinti sau, jog kenčiame. Tik tada, kai pripažįstame sau, jog kenčiame, galime lengviau būti su pačiais savimi.

Tačiau pats pripažinimas tėra didelio kelio pradžia. Šis kelias veda į visiškai priešingą kryptį, negu, kad dauguma mūsų įpratę eiti. Tai – kelias į save, o ne nuo savęs. Tik prisiliesdami prie kančios šaknų, galime suprasti savo skausmo priežastis. Supratus savo skausmo priežastis, kančia ima mažėti.

Dzen budizmo vienuolis Thich Nhat Hanh vienoje iš savo kalbų kančią prilygino mažam vaikui. Juk vaikai mums nesiekia padaryti nieko blogo, jie tiesiog nori, kad jais būtų pasirūpinta, parodydami kur jiems skauda, dėl ko jiems yra neramu ar baisu. Todėl mes turime pasirūpinti šiuo vaiku, “apglėbti” jį, bet nebėgti nuo jo.

Kančios šaknų paieškos

Kančios akivaizdoje žmogus neretai atsakymų pradeda ieškoti religijose, dvasinėje ar populiarios psichologijos literatūroje. Tačiau jokia religija ar psichologijos literatūra negalės atsakyti į visus klausimus. Negalės, nes kiekvienas žmogus turi savo istoriją, unikalias patirtis, todėl didžioji dalis atsakymų slepiasi žmogaus viduje.

Vienas iš būdų atrasti autentiškus atsakymus į kylančius klausimus yra psihoterapija. Padedant patyrusiam psichoterapetui žmogus gali „leistis“ į savo gelmes, nebijodamas, jog ten, ką jis pamatys, išgąsdins jį ar šalia esantį žmogų.

Tačiau reikia turėti pakankamai drąsos, norint išdrįsti leistis į savo gelmes. Tai, bene, pati sunkiausia kelionė žmogus gyvenime. Tačiau tik šios kelionės metu, mes galime atpažinti savo kančios priežastis ir jas pašalinus harmoningai būti su mus supančia aplinka. Tik pažinus save, mes galime užauginti emociškai sveikus vaikus, suburti darnią aplinką aplink save, neversti kentėti šalia esančio žmogaus.

Tada nebėra poreikio skaudinti kito, nes atsiranda supratimas ir žinojimas, jog kitas žmogus taip pat kenčia, kad jis taip pat turi savo istoriją dėl ko jis yra toks, koks yra.

Nėra tokio lelijos žiedo, kuris neišaugtų iš dumblo. Neegzistuoja tokia lelija, kuri išaugtų iš marmuro. Tad joks žmogus negali „pražysti“ prieš tai nepabuvojęs „dumble“.

Laurynas Urbšys
psichoterapijoskabinetas.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]
Dalintis:

You may also like...

1 Response

  1. Elena parašė:

    Puikiai parašyta. Vadinasi, vidinė kančia savaime yra būdinga kiekvienam žmogui. Ją pajutus nereikia galvoti, kad aš esu kažkoks nepilnavertis, kad ją jaučiu, arba kad kiti man kažko “nedaduoda”. Dėkui. Puiki mintis šiandienai. Dar vienas svarbus atradimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.