Kaimynė įsikniaubė į mano vyrą, vakarais, užsidegusi šviesą, pradėjo nusirenginėti prieš langus0 (0)
Klausimas:
Kartu su vyru santuokoj gyvenam 13 metų. Auginam dvi dukras; vyresnei 12, o jaunesnei 9. Nesutarimai prasidėjo prieš 1,5 metų, kai mirė mūsų kaimynas. Dar per laidotuves, kai reiškėme užuojautą, kaimynė įsikniaubė į mano vyrą, tačiau mane atstūmė, nors iki tol puikiai sutarėm, mano vyras tik tarstelėjo tyliai „Aš gi turiu Rasą”. Po kiek laiko mano vyras gražino jai skola, kur buvo skolingas kaimynui, aišku nunešė lauknešėlį ir ko gero pasakė, kad kreiptųsi, jeigu ko reiks. Neužilgo kaimynė ir pasikreipė, mes grįžom su vyru iš parduotuvės, o ji sako „Aldai ateik truputį paskui” ir nesako ko, o aš ir sakau „Nespėjo vyras dar karste atšalti, o tu jau kvieti”, mano vyras sako „Einam kartu”, nors visai nelaukė manęs ir nuėjo pirmas, o aš iš paskos. Pasirodo, kad jokio rimto reikalo ten nebuvo kviesti; ji sakė, kad neužsidaro integruoto šaldiklio durelės, bet jis nerado priežasties, tada ji pati pasakė, kad buvo paliktos atidarytos, todėl ir išstūmė dureles. Sau galvojau, kodėl dėl niekų ji jį kviečia, pasikalbėjau su bendradarbėm ir nutariau jai pasakyti, kad daugiau mano vyro nekviestų. Kurį laiką taip ir buvo, kol pavasarį ji užsidegusi šviesą pradėjo nusirenginėti prieš langus užsidegus šviesą, mano vyras šito dar nematė, aš šitą spektaklį stebėjau dvi savaites ir nusprendžiau jai pasakyti, kad baigtų tą cirką, o ji kitą dieną atlėkė su didžiausiu pykčiu, kodėl ji negali nusirenginėti, taigi jos namai, jinai ką nori tą daro, nori ir vienais apatiniais vaikšto, prigrasino advokatais ir viskuo kitu išvadino visais žodžiais. Tas cirkas tęsėsi visą vasarą, mano vyras nereagavo. Bet galiausiai jis pradėjo vaikščioti ir stebėti kada jinai grįžta, kada išeina ir vieną kart nugirdau kaip jis sakė, kad jai skambino ir kalbėjo. Mane tai labai įskaudino. Dar vėliau nugirdau kaip mano vyras kabino jo sesers draugę, aš jo paprašiau man paaiškinti, bet jis mane nustūmė, aš nepasitraukiau, tada mane apipylė bačkoje buvusiu vandeniu ir būtų jau primušęs, bet atgynė jo sesuo. Po šito aš buvau išėjusi savaitei pas mamą, bet neištvėriau ir grįžau, galvojau pasimokys, bet ne. Vyro brolis, jaunesnis, nevedęs, turi visokiausių draugių, jis pradėjo važinėti su juo, kad galėtų su jomis pabendrauti, aš iš karto nieko blogo neįtariau, tik vėliau supratau, kad jis eina su broliu tam, jog galėtų būti ir kalbėti su jomis. Pradėjau prieštarauti tokiam elgesiui, man pasidarė labai sunku, aš jaučiau, kad žemė iš po kojų slysta, aš jam vis prikišdavau, o jis darė daugiau ir daugiau. Neištvėriau – nuėjau pas psichologą, man sakė kad man neurozė, vyrui šito nesakiau, nes iš manęs pasijuoktų, pagėriau vaistų, bet vistiek tai nesibaigia. Mes nueinam į parduotuvę, o jis flirtuoja su pardavėjom, aš visaip galvojau, kad gal mane erzina, sakiau jam, kad man nemalonu, kad jis taip mane skaudina, o jis sako „Kas atsitiks, jeigu kelis žodžius pasakysiu”. Galiausiai, buvo toks įvykis, kuris mane pribloškė ir nebežinau kaip reaguoti. Buvom pas draugus sodyboj, jubiliejuj, ten buvo jo draugas, kol jis buvo, mano vyras akių nuo manęs neatplėšė, visur net į tualetą iš paskos vaikščiojo, žiūrėjo, kad tik kur nepažiūrėčiau į jį, o kai jis išėjo pradėjo kabintis prie mano draugės sesers. Galiausiai, po kiek laiko, jis glamonėdamas mane, o aš snaudžiau tuo metu, pasakė, kad nori jos. Nebežinau kaip reaguoti ir ką sakyti, jis nesigina. Siūliau skirtis, kelis kartus, jis nesutinka, nori gyventi kartu, taip sako, o aš nieko nebesuprantu, noriu su juo gyventi, bet jis mane skaudina ir skaudina. Aš skirtis visai nenoriu – noriu su juo gyventi, bet tai kaip jis elgiasi su manim, mane iš vidaus žudo, spaudžia širdį. Aš pasikeičiau, buvau priaugusi svorio, numečiau 20 kg, pradėjau rūpintis savo išvaizda daugiau, tačiau tai nepadeda, nejaugi nėra vilties, aš noriu turėti savo žmogų, ne veidmainį, kuris tik ir laukia su kuo mane išduoti, nebežinau ką bedaryti. Vieną kart per pyktį jis sakė „Baigiam šitą žaidimą”, bet ir toliau žaidžia. Bijau, kad vieną dieną neišprotėčiau gyvendama tokioj įtampoj. Prašau patarkit man.
Atsakymas:
Sveiki,
perskaičius laišką kilo įspūdis, jog šiuo metu esate gana sudėtingame gyvenimo tarpsnyje, jaučiu jūsų pasimetimą ir nežinojimą kaip toliau elgtis savo gyvenime.
Kiek suprantu, didžiausią nerimą Jums kelia santykiai su vyru, jo elgesys ir Jūsų jausmai šioje situacijoje. Santykių problemas paprastai turi spręsti abi pusės, tačiau neretai vyrams tai neatrodo taip svarbu. Tad ir tenka daug ką daryti šeimos židinio kurstytojoms.
Tačiau, kaip ir Jūsų situacijoje, tai yra didelis emocinis krūvis, kuris dažnai yra per sunkus nešti vienam žmogui. Jūs priėmėte labai teisingą sprendimą, kreipdamasi į specialistą. Tačiau Jūsų laiške gana mažai informacijos apie kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, ar tikrai ėjote pas psichologą (nes jie vaistų neišrašinėja), jei taip, kiek laiko lankėtės pas jį? Jei vis tik vaistus išrašė psichiatras, kiek laiko juos gėrėte? Mano žiniomis, visi vaistai, kuriuos išrašo psichiatras, turi būti vartojami ilgą laiką. Ir jei vis tik buvote pas psichiatrą, manau reikėtų apsilankyti ir pas psichologą, su kurio pagalbą efektyviau įveiktumėte sunkias situacijas.
Grįžtant prie Jūsų laiške įvardintos situacijos, sakote, kad skirtis nenorite, tačiau nenorite ir kad nuolat Jus skaudintų.
Vienas išmintingas žmogus man kartą sakė, jog niekas negali įskaudinti žmogaus, jei jis to neleidžia. Manau, kad Jūsų situacijoje būtų naudinga pasinaudoti šia išmintimi.
Esate labai stipri moteris, juk jau šitiek laiko gyvenate emociškai sunkioje aplinkoje, todėl esu įsitikinus, kad rasite savyje jėgų ir pakeisite situaciją. Deja, negaliu pasakyti ką konkrečiai reikėtų daryti, išties geriausiai tai žinote Jūs pati. Kita vertus, rekomenduočiau Jums įsigilinti labiau į pačią save ir atrasti tuos dalykus, kurie Jūsų gyvenime yra svarbūs be vyro ir daro jus laiminga. Taip geriau pažindama save sutvirtėsite, įgysite daugiau pasitikėjimo, pasitenkinimo, jėgų ir atsparumo. To dėka, gal būt, atsiras ir naujų įžvalgų. O ir vyras, matydamas, kad galite puikiai išsiversti savarankiškai, kad neesate savaime suprantamas jo priedas, gal būt susimąstys ir atsitokės.
Linkiu kuo didžiausios sėkmės!
Psichologė Audronė Salygienė
El. paštas: audrone@vitadelux.lt, mb. 863097797
vitadelux.lt
Autore minejo, kad jos vyras nenuleido nuo jos akiu, kuomet vienoje kompanijoje buvo dar kazkoks draugas. Vadinasi vyras dar siek tiek pavydi. Reiketu tuo „pasinaudoti”, t.y. padaryti taip, kad vyras jusu pavydetu kiekviena minute, tuomet jis pats nebetures laiko nei flirtuot su kazkuo, nei vazinet kazkur.
Tarkim: iseinant i darba ryskiau pasidazykite, graziau apsirenkite nei yprastai (jei pvz i darba dazniausiai einate su dzinsais, tai pradekite detis sijona, suknele ir pan), pasikepinkite, uztrukite darbe, isvaziuokite kur nors viena vakare pasipuosusi (bet galite pasiimt knyga kokia nors, ir kur nors atokiai ramiai ja paskaityti pora valandu) ir t.t. ir pan. Sitaip vyra galbut vel priversite galvoti tik apie jus, lakstyti paskui jus, visas mintis sukoncentruoti jus. Jam turetu pradeti kilti klausimai: kodel ji dabar pradejo puostis i darba, kvepintis, dazytis? gal ten koks nors konkurentas atsirado jam? Kur ji vakarais vazineja ir pan. Na o jei ir tai nepades, tai gal tada tikrai is jo puses su jumis yra tik zaidimas… Sekmes
Mieloji, būtinai pasinaudokite psichologės patarimais – jie labai vertingi. Be to pasistenkite pakilti virš šių problemų, nelikite jose. Jūs pati, kaip asmuo esate labai vertinga, o ne kaip dalis savo vyro. Nuostabu, kad norite išlaikyti savo žmogų, bet tokiais būdais jūs tik naikinate save ir jūsų santykius. Rekomenduoju jums paskaityti Robin Norwood knygą „Moterys, kurios myli per stipriai”. Savo laiku aš joje radau daug atsakymų ir išsprendžiau eilę problemų, kurios buvo atsiradę mano ir vyro santykiuose. Šią knygą galima rasti knygynuose, be to ją galima parsisiųsti iš interneto pdf failu. Sėkmės Jums, te laimina Jus Dievas.
Niekada nebandžiau suprasti moterų, bet kaip galima toleruoti toki vyro elgesį? Nes jis ANKŠČIAU buvo normalus? Kur jūsų pagarba sau pačiai? Kodėl leidžiatės jo žeminama? Meile tai tik jausmas, kuris su laiku praeis – psichologines traumos dažniausiai ne. Nekelkite sau daugiau skausmo, skirkitės su „vyru” ir keliaukite su vaikais nuo jo kuo toliau. Jo elgesys nera normalus, o rašau taip kaip vaikinas labai megstantys moterų kompanija, flirta ir pan. Jeigu vyras pasirenka buti su viena moterimi, tai turi laikytis duoto žodžio, jeigu negali, nepajegia tegul skiriasi – paprasta.
Kai išgirstu kąnbors kamnors sakant „Esi labai stipri moteris” – vemt norisi. Ar neakivaizdu, kad moterys būdamos tokioj situacijoj yra nusilpusios iki nebegalėjimo, tik visvien primetamos „didvyrės” kaukės. Ar nėra geriau pripažinti savo realų buvimo tašką ir pradėti būtent nuo jo, o ne svaičiojimų apie herojiškus žygius, kad žinote pati ką turite daryti, būkite laiminga ir pan.