Dar nėra viskas iki galo apgalvota, patirtis visai šviežia. Tiesiog aprašiau įvykius iš savo perspektyvos. Daug kas liko tarp eilučių. Būdama idealistė užsiroviau ant pragmatiškų verslininkų. Šį „savęs tyrinėjimą“ atsiminsiu ilgam…

Prasidėjo viskas nuo to, kad 2016 m. kovą aptikau feisbuke reklamą apie veidotyros seminarą. Sudomino, nes ieškau savo pašaukimo ir darbe jaučiuosi “ne savo rogėse”. Seminaras: dvi dienos; po to interaktyviai sprendžiamos skaidrės per nuotolį, ir vėliau egzaminai. Kaina: 300 eur.

Lektorius pradėjo pasakoti apie veido bruožus per verslo prizmę. Neišsiplėsiu, bet pvz.: kreiva nosis – nepatikimas; kreiva burna – patologiškas melagis; apvaliaveidžiai – jaukūs manipuliatoriai ir t.t. Žodžiu, kalba buvo apie tai, ką verslo sandėriuose galima numatyti analizuojant tokius asmenis.

Jau per pirmąjį susitikimą nustebino akibrokštu. Paeiliui buvo analizuojamos veido dalys, o priėjus akių “sekciją”, lektorius nurodė, kad: “paraudusios akys pas vyrus – finansinės problemos, pas moteris – santykių”, ir atkreipė visų dėmesį į mane: – “Va, šita mergina turi santykių problemų, nes akys nekokybiškos, ašarotos”(prieš tai dieną, darbo kolektyve turėjome konfliktų, tad buvo tų ašarų iš vakaro). Visi susižvalgė į mane ir susinepatoginę nusisuko. Nurijau šį išsišokimą, bet nesupratau kodėl? Per pietų pertrauką išėjau pasivaikščioti ir grįžau. Viena iš seminaro paklausė “Tu grįžai?”. „O kodėl turėjau negrįžti?“, – atsakiau (ką tik jam atidaviau 300 eur). Kitą dieną analizavom vienas kitą. Seminare išsitariau, kad šie kursai sudomino, dėl savirealizacijos. Lektorius pasiūlė apie tai pasikalbėti po seminaro.

Prisėdome foje. Manęs klausinėjo: kokie mano pomėgiai, ko norėčiau, kokius filmus žiūriu, knygas skaitau. Papasakojau,kad domiuosi daug kuo: mokslais ir menais (filosofija, sociologija, statistinė matematika, technologijomis, dizainu ir kt.). Baigiau rinkodaros vadybą, bet toje srityje nedirbau. Gyvenimas susiklostė taip, kad dirbu viešojo aptarnavimo sferoje. Gyvenime esu viena ir sukuosi, kaip suvokiu, kaip išeina. Manau, kad turiu ką duoti visuomenei, tik nežinau kaip: apsibrėžti ir koncentruotis į tikslą nežinant konkrečiai. Buvau pasimetusi gyvenime. Papasakojau, kad šeimos ar santykių kurti nenoriu. Tai, ne man, esu individualistė, kiek prie meno ir vertinu laisvę, o santykiuose daug įsipareigojimų ir derinimosi. Jis išklausė, susiaurino mano troškimą iki konkretesnio projekto ir motyvavo iki egzaminų pabaigos parašyti savo nuožiūra verslo planą pašaukimo paieškos klausimu, kaip aš įsivaizduoju (parašyti planą sau pačiai/kitiems – savirealizacijos atradimui). Sakė reikia, sekti tuo ko širdis nori.

Per pasisėdėjimą dėmesį patraukė keista sėdėjimo poza ir rankų manevrai: keliai į šonus, alkūnės ant kelių, ir rankų mostai į kraštus kiek atsainūs. Buvo kažkoks nemalonus įspūdis ir nerimas. Atrodė lyg judesiai planuojami. Vėliau išsiaiškinau, kad tokia kūno poza provokuoja oponentą atvirauti. Užkliuvo ir tai, kad tarp psichologijos žinių įpina “filosofinius” abstraktus, kuriuos sunku suvokti, be konkretaus paaiškinimo ar apibrėžimo. Pvz. “Atsisakyk visko ir gausi viską” ir ” reikia megzti ryšį su savimi, tada išmoksi megzti ryšį su aplinka”, “reikia klausyti širdies”. Ir visos šios frazės pasikartojančios. Na, iš kur man buvo žinoti, kad už veidotyros dar ir NLP, kūno kalba ir diktatoriškas, savanaudis žmogus.

Projektą rašiau kantriai. Ieškojau žinių, sisteminau, pergalvojau idėjas ir sėmiausi iš visko. Aš nesu kompetetinga šiose srityse ir neturiu galimybių steigti tokį verslą, bet visgi tikėjausi objektyvios kritikos, patarimų. Idėjų apie tai, ko reikėtų čia ir dabar, galiu prigalvoti, bet finansinių resursų, išmanymo ar patirties, kaip įgyvendint tokius projektus, neturiu.

Keistas įspūdis susidarė, sprendžiant skaidres interaktyviai apie veido bruožus, visa grupė online pradingo, likau spręsti viena. Man nebuvo, kaip palyginti užduočių vertinimų tarpusavyje su kolegomis. Gali būti ir taip, kad mane analizavo ir vertino pagal mano pačios apibūdinimus.

Susitarėm susitikti išsprendus online skaidres viešbučio bare: aš, dar viena kursiokė ir lektorius.

Lektorių pamačiau pareinant link registratūros. Pamatęs mane, pasisuko į šoną ir burbtelėjo, kad visiškai pamiršo apie susitikimą. Pagalvojau, kad nediplomatiška taip sakyti, niekam, net ir nemėgstamam žmogui, bet gal pavargęs tiesiog nemąsto… Einant prisėsti prie staliuko pasisukau į kitą pusę, bet jis nurodė sėsti čia, prie pirmo staliuko nuo paradinių durų. Virš staliuko kabėjo veikiantis videoprojektorius. Jis stabtelėjo trumpam prie kėdės užtverdamas kelią sėstis prie kitų. Taigi, prisėdau į laisvą kėdę priešais televizorių ir priešais jį.

Turėjom palaukti kursiokės kuri vėlavo. Iš pradžių jis užsiminė, kad atrodau atsigavusi (tuomet nedirbau, ieškojausi kito darbo). Paskui pradėjo dėstyti savo nuomonę apie mane, kuri buvo nesuprantama, išmušė iš vėžių. Kalbėjo tokiu gan griežtu tonu, bet švelniai, lyg pamokslaudamas. Jo nuomone, esu susireikšminusi moteris, dėl to neturiu draugų. Nemoku būti nuoširdi ir kurti ryšio. “Nemanykite, kad esate ypatinga, nes ypatingi yra visi”. Turėčiau bendrauti su visais žmonėmis labiau ir mokėti jais domėtis. “Visa ko esmė yra meilė”. Negaliu nesutikti, bet galiu prieštarauti. Draugų turiu ir atsirenku juos pagal interesus, panašumus ir simpatijas. Žinoma, kad noriu jaustis ypatinga, o kas nenori? Ir kodėl toks puolimas, lyg būčiau kažkuo kalta, kalta dėl to, kad gyvenu savaip?

Atakos sekė viena po kitos. Nesupratau pagal kokius kriterijus ir kodėl esu vertinama. Kreipiausi dėl pašaukimo ir buvau paruošusi, savo nuožiūra, projektą bei tikėjausi aptarimo dėl egzaminų, o čia… Kritikavimas be perstojo, po kiekvieno mano sakinio. Net nekilo mintis teisintis ar pulti atgal, nes nesupratau kodėl ir už ką?…

Pradėjau mąstyti savyje (o tai buvo klaida, nes nukreipė dėmesį nuo kitų dalykų) ir bandyti suprasti: “kaip man save įvertinti ar aš susireikšminusi ar ne, ir tai netiesa, kad neturiu draugų” ir N kitų kodėl…. Tai vadinama “žmogaus įvedimu į autopilotą“ arba „transą“, kai jau galima programuoti.

Kiekvieną kart, bandant ko nors paklausti, užbaigdavo sakinius ar pateikdavo atsakymus, kad visiems yra svarbu meilė, bendrystė: “Moters vieta šeimoje, ji sutverta šeimos židinio kūrenimui, o jums patinka sudėtingi dalykai, dėl to, kad negebate kurti ryšio. Jūs norite meilės. Jums reikia padėti”.

Vėliau atvyko kursiokė. Prisijungusi tiesė rankas apsikabinti. Pasakė, kad praktikuoja apsikabinimus. Ji jo paklausė, kaip sekasi. Jis pradėjo girtis: “Man sekasi labai gerai, aš padedu žmonėms, dirbu pagal pašaukimą. Kitiems reikia metų psichoterapijos, o aš viską galiu sutvarkyti per kartą ar du. Aš laimingas, aš pinigų nebeturiu kur dėti “. Paskui, pokalbis nušoko į nereikšmingus dalykus. Ji pradėjo betarpiškai kalbėti kitomis temomis: apie chiromantiją, kad ji pati norėtų pradėti vesti kursus apie veido bruožus ir kt.

Lektoriaus paklausiau “Ką reiškia stiklinės akys”, (t.y. , kaip jos atrodo pas nesąžiningą žmogų). Jis pasisuko į kursiokę A., ir pakomentavo nurodydamas į mane, kad “Va, pas ją yra stiklinės akys, tik ne todėl, kad nesąžininga, o todėl, kad jausmus slepia, nes širdis didelė, nes meilės nori!”. Pasakius man, kad skausmas formuoja žmones kitokius, stipresnius, jis mane užsipuolė dar labiau “O staigus ir netikėtas skausmas?“ Po kažkurio laiko, pridūrė, kad “Jums reikia padėti išmokti megzti ryšį su žmonėmis. Jums reikia sutvarkyti tas drebančias rankas“. Turiu tokią problemėlę, bet ji nemaišo man gyventi. Užaštrėja stesuojant ar padauginant kavos. “Aš galiu jums padėti, jei jūs to norėsite ir jausite, kad atėjo laikas. Žinoma, aš jums nesiperšu, bet siūlau jums padėti, nes jums to reikia”, – tęsė.

Mane net išpylė prakaitas nuo bandymo suprasti kas vyksta ir nuo destruktyvaus lektoriaus elgesio. Vienu momentu vos neapsiverkiau, bet sulaikiau ašaras. Pasijutau lyg būčiau perdegęs kompiuteris.

Vėliau jie paklausė: – „ apie ką aš dabar galvoju?“. Atkreipiau jų dėmesį į tai, kad abu rankose intensyviai kažką suka – ji plaukų gumutę, jis šiaudelį. Atrodė labai susikaupę abu. Jis atsitraukė ir pasakė, kad turbūt todėl, kad užsisėdėjome. Aš pavargau nuo šitos diskusijos ir puolimo.

Pasidarė karšta, norėjau dingti iš ten. Tada, aš nesusigaudžiau tokiame elgesyje. Dėmesį blaškė daug dalykų vienu metu: veikiantis televizorius prieš nosį, netoliese vykstantis banketas, nesuprantamas ir besikeičiantis jų elgesys. Per susitikimą pastebėjau, kad lektorius bando atkartoti mano judesius, taip pat tiesų intensyvų žiūrėjimą į akis.

Paklausiau, kaip bus dėl egzaminų. Pasakė, kad bus vėliau, susitarsim. Savo darbo net neįdaviau, neužsiminiau apie jį, nes pasijutau sutrypta su žemėmis. Mat, taip jau išeina, kad aš ne žmogus, ne asmenybė, su savo norais ir vertybėm, o tiesiog blogai suprogramuota patelė.

Jaučiausi po to labai keistai ir blogai. Lyg šoke buvau. Negalėjau užmigti pusantros paros, galvoje chaosas nuo bandymo suvokti viską. Supratau, kad buvau apgauta, pasijutau lyg būčiau pabuvusi laboratorine žiurke ant eksperimentinio padėkliuko. Jaučiau visą pluoštą susiraizgiusių, stipriai užaštrintų, prieštaraujančių viena kitai persipynusių emocijų ir negebėjau suprasti viso paveikslo, iš to kas nutiko. Jaučiau kaltę ir nusivylimą, dėl savo menamų trūkumų, pavydą, kad jis turi tai, ko noriu aš (profesinę savirealizaciją), pyktį, kad užsipuolė, apgavo ir pažemino, baimę ir paniką dėl nesupratimo, kas vyksta. Meilę ir keistą trauką, nes kažkodėl pasirodė lyg būtų artima siela… Pastarojo jausmo visiškai nesupratau, tiksliau, jo atsiradimo priežasties, tokiomis aplinkybėmis. Pamaniau tada, kad gal tai savotiškas, man nežinomas kabinimas, bet iškart apkaltinau save paranoja, nes tai būtų buvę nelogiška iš lektoriaus pusės, taip elgtis su klientu ir visiškai nepažįstamu žmogumi.

Viskas tame emocijų burbule viskas kirtosi su logika, pasimečiau prieštaravimuose, nebegebėjau racionaliai mąstyti, nesuprasdama kame šuo pakastas. Galvoje kilo gaisras, kankino stiprus nepakenčiamas vidinis skausmas, nebemiegojau naktimis. Atskirai šokinėjo pykčio protrūkiai, pavydas, panikos priepuoliai ir trauka. Kilo hormonų audra smegenyse, per kurią stengiausi išplaukti, išgyventi. Tam reikėjo viską išsiaiškinti ir susirikiuoti kas yra kas. Nuo įtampos galva net plyšo.

Vėliau sužinojau apie kitą kaučerį – veidotyrininką. Nusprendžiau patikrinti ir palyginti. Buvo smalsu. Tikėjausi atrasti nežinomuosius. Ir radau… Išsiaiškinau informaciją apie jį ir nulėkiau į patį pirmą pasitaikiusį seminarą apie kūno kalbą ir emocijų skaitymą iš veido.
Ten gavau atsakymus, apie pirmojo lektoriaus elgesį. Tai buvo manipuliacijos ir įtaigos technikos: gestai programuojantys pasąmonę, akių judesių sekimas, siekiant išsiaiškinti oponento mąstyseną, kūno kalba, NLP, žaidimas įvaizdžiais ir kt. Šis “specialistas” papasakojo šiek tiek apie NLP ir hipnozę bei, kad lengviausia žmogų programuoti priešais televizorių. Seminaro pertraukėlių metu, bendraujant su kitais dalyviais, išsiaiškinau, kad pirmasis lektorius buvo šio lektoriaus mokinys ir kad kai kurie jų buvo apsilankę mokymuose ir pirmąjį, bet liko su neigiamais įspūdžiais. Pritariau nuomonei, kad išties, jis kalba apie idealus, bendrystę, bet elgiasi pagal modelį “skaldyk ir valdyk”.

Seminare pas antrąjį lektorių buvo susirinkę: verslininkai, draudimo agentai, personalistai ir pan. Kalbėta apie tai, kaip paveikti klientus, bei perprasti ką šie mąsto, stebint akių judesius. Taip pat orientuotis, kokio klientas sukirpimo, pagal veido bruožus: racionalus, emocionalus ir t.t.

Nusprendžiau užsirašyti pas jį individualiai konsultacijai: identifikuoti save pagal profesiją (o tuo pačiu išsiaiškinti, kodėl anas prisikabino). Atsiunčiau savo nuotrauką analizei ir nuėjau į susitikimą viešbutyje, jam skirtame kabinete. Jis vertino ne tik pagal veidą, bet ir stebėjo akių judesius man atsakinėjant į užduodamus klausimus.

Apibūdindamas kažkur pataikė, o kažkur ne. Jei sąžiningai, ne viską ir supratau. Pritaikyti archetipai: motina Teresė, jautruolė, maištininkas, pankas, kontrolierius. Susakė, kad esu nestandartinio kūrybinio mąstymo. Veidrodiniai neuronai išdėstyti priešingai nei pas kitus – apsisukę iš kairės į dešinę, o tai matyti iš antakių aukščio nevienodumo. Dėl to esu lyg veikėjas iš “Adamsų šeimynėlės”, balta varna. Pridūrė, kad mane reiktų hipnotizuoti priešingai, nei visus kitus žmones, t.y. jei kitus reikia nuraminti, tai mane suerzinti ir kalbėti prieštaromis. Paklausė ar nebūna man paranojos lyg kokiam Van Gogui? Nežinojau, kaip man suprasti, kas ta paranoja konkrečiai. Pasakiau, kad turbūt ne, nes viską, beveik, galima įvertinti ir apskaičiuoti remiantis faktais ir palyginimais, ir daryti išvadas. Jo nuomone irgi buvo ta, kad aš beveik neturiu draugų. Išdrįsau paneigti, nes beveik su kiekvienu žmogumi galima atrasti bendrų sąsajų ir susibendrauti. Jam pasirodė labai keista, kad dirbu aptarnavimo sferoje. Pavadino mane “panku su kontrole” ir fenomenu. Paklausė, kaip išmokau tokia būti? „Iš kur man tiksliai žinoti, jei ne iki galo suprantu apie ką kalbama“, – sau tada pagalvojau. Pradėjo blaškytis, pareiškė, kad su tokio tipo nestandartu nėra susidūręs, kad manęs nesiimtų hipnotizuoti ir man negali padėti. Pasiūlė baigti vizitą ir išlydėjo lauk. Dar pasiūlė kito savo kolegos paslaugas, kuris dirba su emocijų paleidimo technikomis. Nesupratau,kokio velnio ir kas prašė mane hipnotizuoti? Savo trūkumais aš nesiskundžiau ir neprašiau pakeisti.

Po to susitikimo sukau galvą, ką reiškia tas “pankas su kontrole”, kodėl, vėlgi, pasijutau lyg netikęs programų rinkinys. Buvo dar daugiau klausimų, bet dabar buvo aiškiau, ko prikibo pirmasis lektorius, pas kurį į egzaminus taip ir nenuėjau. Parašiau tiesiai, kad nesupratau jo elgesio. Atsakymo ar paaiškinimo nebuvo. Vėliau egzaminus išsprendžiau interaktyviai internetu, sertifikatą gavau paštu. Tik tuščiai vargau. Vėliau visą tą pačią medžiagą radau internete nemokamai.

Dar iki visko stebėjausi pirmojo veidotyrininko paslaugų skelbimais ir seminarų reklamomis. Bandžiau suprasti kuo konkrečiai užsiimama. Pvz. Santykių suderinimas. Poroms ir ne tik. Siūlymai sutvarkyti santykius ir patarimai, kaip atrasti kokybišką partnerį. Įdomu, nuo kada žmonės apibūdinami kaip daiktai “kokybiški”, “sutvarkyti”? Taip pat pavienės pasikartojančios reklamos, maždaug tokio turinio: “Jei kamuoja tuštuma, širdelę peršti, blaškotės po gyvenimą – galiu sutvarkyti”, – ???

Prieš žiemos šventes buvo visai blogai, dėl panikos priepuolių nemiegojau naktimis, pakriko nervai. Po vizito pas antrąjį veidotyrininką neiškenčiau ir parašiau pirmajam priekaištaudama, kad supratau, jo elgesys surežisuotas, kad tai NLP. O tai, yra nepagarba man, nepažįstamam žmogui. Jei aš norėsiu keistis, apie tai turiu spręsti pati, ir kokia linkme, ir ar man to reikia, ir kokiu būdu. Kad vietoj savirealizacijos ir empatijos – tik šaltakraujiškas programavimas. Pasiūliau išsiaiškinti gražiuoju. Norėjau suprasti, ką jis privėlė ir kodėl. Man reikėjo paaiškinimo ar atsiprašymo. Norėjau pamoralizuoti.

Atrašė ir išsigynė maždaug taip: “Brangioji mano, režisūra aš neužsiimu. Jei nepasitikite žmonėmis, nemokate megzti ryšio, tai megzkite ryšį su Dievu.“ Paklausiau: “Su kokiu Dievu?“. Atsakė: “Su Jėzumi Kristumi”. Parašiau, kad po ano susitikimo, man yra blogai, jaučiu didelį stresą ir nerimą. Pasiūlė man išeiti pasivaikščioti į gamtą, toliau nuo žmonių, jei jau nemoku jais pasitikėti. Atrašiau, kad mąstymo kalba akivaizdžiai skiriasi“. Aš kalbu tiesiai, o jis pūliuoja “dvasingumu“. Atrašė: “Taip, tarp mūsų visa praraja. Jeigu jums dar bus blogai, ateikite pas mane, kai manysite, kad galiu jums padėti. Mano darbo metodiką žinote. Tapo akivaizdu, kad jo privirtą košę savo galvoje turėsiu išsrėbti pati.

Maniau, jau blogiau nebus, riedėjau toliau ir užsisukau ruletėje. Pradėjau lankyti psichologijos kursus pas kaučerę. Nusprendžiau pasiknaisioti, pasisemti psichologijos žinių. Ji skelbėsi, kad mokėsi psichologijos VU, psichiatrijos ir Kaučerių mokykloje. Vėliau išsiaiškinau, kad išties baigusi tik kaučerius, o kitur tik po truputį palankiusi.

Susitraumavau papildomai, išsiaiškinusi, kad mano gyvenimas įtakotas netinkamo tėvų elgesio. Taip pat, supratau, kodėl pirmojo veidotyrininko metodika iššaukė tokį vidinį skausmą. Visos užgulėtos, pamirštos ir blokais užkrautos vaikystės traumos išplūdo į paviršių nesąmoningai ir su jėga.

Kursuose, toje grupėje, jaučiausi lyg juoda katė, prie kurios geriau nesiliesti. Buvau ne savo socialinėje plotmėje, atklydusi ne su tuo tikslu. Čia buvo susirinkusios moterys ieškančios žinių verslo kūrimui, arba derinančios pramogas, bendravimą ir žinias. Į viską žiūrėjau kiek kritiškai, nors buvo stiprus skatinimas kažką daryti, kurti verslą, iš to ką sugebi. Abejojau viskuo: ar tai įmanoma, ar to išties reikia, kad mažai tam turiu galimybių ir pan. Jaučiau spaudimą, o dėl savo nuolatinio stabdymo buvau sukritikuota. Dėstytoja pasakė, kad esu pilna negatyvo blokų. Paklausė, ar aš tikrai neketinu kurti verslo. Pabrėžė, kad yra profesionali kaučerė, tad turėčiau pasinaudoti jos paslaugomis kol galiu. Sakė, kad stipriai blokuoju emocijas ir nemezgu ryšio su savimi.

Panašios ir girdėtos frazės. Žinių gavau, bet nauda iš jų menkavertė ir paviršutiniška. Paieškojus internete, informatyviau galima atrasti. Tenorėjau suprasti verslininkų – „psichologų“ mąstymą ir elgesį. Po kursų baigimo, kaip ir įtariau, sužinojau, kad ši dėstytoja bendrauja ir bendradarbiauja su pirmuoju lektoriumi. Visi tarpusavyje susiję ir iš vieno katilo.

Užaugau su klasikinės grožinės literatūros autoriais. Visada maniau, kad žmogiškosios vertybės turi būti visų pirma, o čia į priekį iškeliama laimė. Kiekvienas nori būti didelis ir uždirbti daug, o nesisuksi – negyvensi. Atsakomybės prieš žmogų ir už tai, ką tu jam duodi, čia nematau. Manau, kad turi būti filtras ir ribos tokiems „vok kaip menininkas“ psichologams-marketingistams. Apsikvailinau ir sudegiau, o ką dabar padarysi? Su žmogiškąja etika versle, kaip niekad painu. Būrėjai ir kaučeriai klesti, krizės laikotarpiu žmonėms pardavinėdami viltį. Būti “open minded” tolygu būti naiviu.

Dėl mano komentaro, po vienu iš psichika.eu straipsnių apie šarlatanus, pirmasis veidotyrininkas pradėjo man grasinti teismais, netgi po to, kai to komentaro neliko. Jo elgesį įvardinu kaip psichologinį smurtą ir prievartą.

Prireikė laiko stabilizuotis. Kaip įrodyti man padarytą žalą bei kur ieškoti teisingumo nežinau. Galiu tik įspėti būti atsargiems. Negi taip laisvai galima prekiauti Dievu ar pasimelžti visatą sėkmei? O ar kas klausia, ko visata nori iš mūsų? Kad būtume produktyvūs ir vartotojiški, vartotume vienas kitą? Ar tikrai?

[tikslesnės aplinkybės ir dalyvių pavardės bei vardai redakcijai yra žinomi]

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!