Konfliktų sprendimas su paaugliais ir vaikais

0
freepik.com

Tiksinti bomba – tokia sąvoka neretai pasirenkama bandant apibūdinti vaiką, kuris dažniau nei kiti išgyvena nusivylimą ir savo nepasitenkinimo jausmą išreiškia gerokai audringiau nei „normalūs“ vaikai.

Rizikingos elgsenos vaikai – tai būtų tikslesnis pavadinimas, mano dr. Ross Greene, amerikiečių klinikinis vaikų psichologas ir lietuvių kalba pasirodžiusios knygos „Nevaldomų vaikų nebūna“ autorius. Jų elgesį, priešingai nei bombos, dažnai galima prognozuoti ir išskirti į du tipus: vieni vaikai garsiai pratrūksta, o kiti kenčia tyliai.

Norint padėti rizikingos elgsenos vaikams, būtina pakeist įsigalėjusias apie juos nuostatas ir taikyti ugdymo metodus dažniausiai visai priešingus tiems, kuriuos daugelis suaugusiųjų taiko, kai susiduria su juos trikdančiu, agresyviu vaikų elgesiu.

Veiksmingiausia ir svarbiausia pagalba rizikingos elgsenos vaikams yra visų pirma supratimas, kodėl jie šitaip elgiasi.

Veikiausiai esate girdėję apie tokius vaikus kalbant, kad jie manipuliuoja, nuolat reikalauja dėmesio, neturi motyvacijos, yra aklai užsispyrę, egocentriški, , nepataisomai sugadinti, be paliovos priešgyniauja ir visiškai neklauso, jų neįmanoma perkalbėti, sutramdyti, jiem patinga kontroliuoti ir taip toliau, ir panašiai.

Netikėkite tuo, sako Ross Greene.

Po paskutinių penkiasdešimties metų tyrimų galime apibendrinti taip, kad rizikingos elgsenos vaikai yra tokie, kokie yra, nes stokoja įgūdžių būti kitokiais.

Jei tik sugeba – vaikai (ir suaugę) elgiasi tinkamai. Rizikingo elgesio vaikui (ar suaugusiam) anaiptol ne kiekvieną minutę būdinga sutrikusi elgsena.

Pirmas žingsnis: suprasti, kodėl vaikui būdinga rizikinga elgsena.
Antras žingsnis: pastebėti, kada paprastai toks elgesys pasireiškia.

Sutrikusi elgsena pasireiškia tada, kai vaikui keliami reikalavimai pranoksta jo turimus įgūdžius tinkamai į juos atsakyti. Patys vaikai nieku gyvu nesirenka elgesio sutrikimų, panašiai kaip ir niekas nesirinktų prastai skaityti ar rašyti su klaidom. Kaip ir kiekvienam žmogui, jiems labiau patiktų tinkamai elgtis, būti sėkmingais.

Kaip ir kiekvienas iš mūsų, tokie vaikai prasčiau jaučiasi, kai gyvenimas iš jų pareikalauja įgūdžių, kurių jiems trūksta.

Tada kai kurie pratrūksta ašaromis, patempia lūpą ar užsisklendžia savyje. Vieni nustoja kvėpuoti, kiti pratrūksta klykti, paleidžia į darbą kumščius, spardosi, išgyvena panikos priepuolius ar puola niokoti turtą. Dar kiti pabėga, užsidaro tualete, puola kandžiotis, žaloja save, vemia ar dar blogiau – griebiasi ginklo.

Paprastai didžiausią dėmesį sutelkiame į vaiko elgesį nevilties akimirkomis, o išties reikėtų į jį mažiausiai to dėmesio kreipti. Svarbiausia čia yra trūkstami vaiko įgūdžiai ir aplinkybės, kuriomis tų įgūdžių stoka gyvenimą daro nepakenčiamą. Šie veiksniai – tai neįveikti sunkumai, kuriuos, ko ne visais atvejais įmanoma iš anksto nuspėti. Nuostata, esą nevaldomų emocijų protrūkiai pratrūksta tarsi perkūnas iš giedro dangaus, dažnai yra neteisinga.

Bausmės ir paskatinimai

Pirminė strategija – yra siekis įveikti nemalonią savijautą sukeliančius sunkumus, problemas. Tai nieko bendra neturi su pakeltu balsu, priekaištais, pamokslavimais, moralizavimu, grasinimu atimti privilegijas, draudimais žaisti kompiuteriu ar susitikti su draugais.

Meduolio ir botago principas neduoda trokštamų rezultatų, nes taikant šį „auklėjimą“ vaikas neįgyja trūkstamų įgūdžių ir neišmoksta tinkamai spręsti problemas, dėl kurių ir kyla nevaldomų emocijų protrūkiai. Bausmė tik šliūkšteli į ugnį žibalo. Dar labiau apsunkina situaciją.

Psichiatrijos specialistų diagnozės nesuteikia daug informacijos apie įgūdžius, kurių stokoja vaikas bei apie veiksnius, dėl kurių šis trūkumas ypač apkartina gyvenimą. Tokios diagnozės kaip prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas, depresija, autizmas, bipolinis afektinis, aktyvumo ir dėmesio, elgesio ir emocijų sutrikimas, prieraišumo sutrikimas iš dalies gali būti naudingos, jos patvirtina, jog problema yra. Tačiau jei sutelksime dėmesį į simptomus, rizikingą elgesį, o ne į atsiliekančius įgūdžius ir neįveiktus sunkumus, kurie lemia tokį elgesį, naudos bus mažai. Be to, diagnozė verčia mus manyti, kad bėda yra pats vaikas, todėl jį ir derėtų „taisyti“, tačiau tiesa yra ta, kad tango šokama dviese.

Akivaizdu, kad jei vaikas gebėtų lanksčiau mąstyti, lengviau pakelti nusivylimą ir veiksmingiau spręsti sunkumus, jis tą ir padarytų. Privalome tapti su vaiku sąjungininkais, o ne priešininkais. Partneriais, o ne konkurentais.

Neįveikti sunkumai

Taigi, rizikingas elgesys pasireiškia tik kartkartėmis, kai keliami reikalavimai ar lūkesčiai pranoksta turimus įgūdžius, šie veiksniai, kaip minėta ir vadinami neįveiktais sunkumais.

Bene dažniausia priežastis, dėl ko kyla barniai namuose – namų darbai. Jei vaikas pernelyg daug laiko praleidžia priešais ekraną ir nelieka laiko, kitai veiklai, o visos jūsų pastangos jį atplėšti te sukelia pykčio priepuolius, vadinasi tai problema, kurią jums ir jūsų vaikus būtina spręsti.

Kai neįveikti sunkumai, dėl kurių kyla pykčiai yra įvardinti, dauguma atvejų taps nuspėjami. Ko ne visi rizikingos elgsenos vaikai kasdien ar kas savaitę pratrūksta dėl tų pačių šešių ar net 10-12 neįveiktų sunkumų.

Atsiliekantys įgūdžiai

Nelankstus mąstymas + nelankstus mąstymas = pragaištis.

Išsamesnis, bet ne pilnas atsiliekančių įgūdžių sąrašas:

1. Sunkiai sekasi suvokti, kad pasikeitė aplinkybės, ir nuo vienos veiklos pereiti prie kitos.
2. Sunkiai sekasi viską daryti pagal loginę veiksmų seką ar nustatytą tvarką.
3. Sunkiai sekasi įveikti didesnius ar daugiau pastangų reikalaujančius iššūkius.
4. Beveik nėra laiko pojūčio.
5. Sunkiai sekasi sutelkti dėmesį.
6. Sunkiai sekasi numatyti galimas veiksmų pasekmes (impulsyvumas)
7. Sunkiai sekasi numatyti galimus sprendimus, kaip veiksmingiau įveikti sunkumą.
8. Sunkiai sekasi žodžiais įvardinti slegiančius rūpesčius, savo poreikius ar mintis.
9. Sunkiai sekasi suvokti, kas sakoma.
10. Nusivylus sunkiai sekasi valdyti emocijas ir aiškiai mąstyti.
11. Nuolatinis irzlumas ir / arba nerimas trukdo spręsti problemas ir didina nusivylimą.
12. Sunkiai sekasi matyti, kad pasaulis turi įvairesnių atspalvių, konkretus ir tiesmukas, juoda ir balta mąstymas.
13. Sunkiai sekasi nukrypti nuo taisyklių, nusistovėjusios tvarkos.
14. Sunkiai sekasi susivokti susidūrus su nenumatytomis, dviprasmiškomis aplinkybėmis ir nežinomybe, priimti naujoves.
15. Sunkiai sekasi keisti pirminį sumanymą, planą ar sprendimo būdą.
16. Sunkiai sekasi numatyti galimus aplinkybių veiksnius, į kuriuos atsižvelgiant derėtų rengti veiksmų planą.
17. Nelanksčios, netikslios interpretacijos / kognityviniai iškraipymai arba šališkumas (pvz.: visi prieš mane nusiteikę; Niekas manęs nemyli; Tu visada mane bari; Tai neteisinga; Aš niekam tikęs). [rekomendacija: „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“
Paul Stallard]
18. Sunkiai sekasi suvokti socialines užuominas / netinkama socialinių niuansų samprata.
19. Sunkiai sekasi užmegzti pokalbį, įsilieti į grupę, bendrauti su aplinkiniais / būtiniausių socialinių įgūdžių stoka.
20. Sunkiai sekasi tinkamais būdais į save atkreipti dėmesį.
21. Sunkiai sekasi įvertinti, kokią įtaką jo(s) elgesys gali daryti aplinkiniams.
22. Sunkiai sekasi suprasti kitą asmenį, atjausti, įvertinti kito sumanymą ar požiūrį.
23. Sunkiai sekasi suprasi, kaip ji(s) vertinama(s) aplinkinių.
24. Sensoriniai, motorikos sutrikimai.

Pilna klausimyno versija anglų kalba, lietuvių.

Mes

Dauguma suaugusių renkasi vienašalį sprendimą, t. y. Patys nusprendžia kokia turi būti tinkamiausia išeitis ir bando priversti vaikus to laikytis, o kad reikalai pajudėtų dar pasitelkia ir „meduolio-pyrago“ principą. Būtent taip daugumą mūsų auklėjo, būtent dėl taip sprendžiamų sunkumų vaikai ir pratrūksta. Neviltis priverčia suaugusius elgtis netinkamai, tų pačių įgūdžių stoka! Tačiau vaikui labai svarbus jaustis saugiai, antraip konfliktų neišvengsime.

TRYS PLANAI

Planas A – remiasi vienašaliu sprendimu, primetama autoriteto valia
Planas B – sunkumai bandomi įveikti bendromis pastangomis.
Planas C – problema atidedama.

Planas A

Dauguma vaikų pratrūksta, kai suaugusieji taiko planą A. Didžiausia bėda ta, kad šis planas paprastai taikomas vaikams, kurie mažiausiai geba jį priimti. Sprendimai primesti be supratimo, kodėl taip vyksta, išties sunkumų neįveikia. Tai vaikui nebekelti jokių reikalavimų?

Planas C

Turi savo privalumų. Nesiveliant į konfliktus ir tikintis, kad laikas savaime viską sudėlios į vietas, kartais gali būti visai išmintinga. Kita vertus, vaikai gali pagalvoti, kad suaugę kažko bijo ar tiesiog ignoruoja juos, yra abejingi. Paprastai po nepavykusio Plano A ir seka Planas C. Tyla naudojama kaip savotiška spaudimo priemonė. Taktika tinka tada, kai siekiamas tikslas nevertas rimtesnių priemonių, kitaip tariant, kai tikslas yra menkavertis, nežymus.

Planas B

Planas B yra vidurio kelias. Sėkmingai pritaikius Planą B, pabaigoje, suaugę gali ištarti “mes kartu padirbėjome ir išsprendėme problemą“. Planas B susideda iš dviejų fazių. Pirma fazė, paprastai, trunka ilgiausiai ir yra suskaidyta į tris etapus. Jei pirma fazė atlikta tinkamai tai vadinama proaktyviu Planu B, o kai tam laiko nėra – tenka taikyti išsyk tai vadinama Kriziniu Planu B.

Pradžios taškas yra tada, kai suaugęs susivokia, jog yra įtraukta(s) į konfliktą ir emocijos dar šviežios.

PIRMA FAZĖ – aktyvus klausymas

Pirmas žingsnis. Susitapatinti su vaiko pozicija ir apibrėžti tiksliai problemą jo(s) akimis.
Šis žingsnis laikomas atliktu, kai vaikas patvirtina, kad jo(s) požiūris, problemos apibūdinimas išsakytas teisingai. Tai pats svarbiausias žingsnis visame procese. Neutraliai apibūdinus problemą pasakoma sau „STOP“ ir „KLAUSYKIS“ .

Suaugusiojo tikslas išklausyti, suprasti  ir neutraliai apibendrinti. Čia praverčia aktyvaus klausymo technika pagal Carl Rogers (1951, 1961). Žodžiu: svarbi empatija ir aktyvus klausymas. Būtina sulaukti patvirtinančio atsakymo ir tik tada pereiname prie antro žingsnio.

Antras žingsnis. Apibrėžti ir išsakyti problemos supratimą iš savo pozicijos bei sulaukti patvirtinimo, kad pozicija yra suprasta. Kitaip tariant, išsakoma sava pozicija, tada sakome sau „STOP“ ir „KLAUSYKIS PATVIRTINANČIO“ atsako.

Galima užbaigti pasisakymą tokiu klausimu: „Kaip supratai ką dabar pasakiau?“, “ Ar galėtum trumpai atpasakoti, kaip tu mane supratai?“ ir pan. Būtina sulaukti patvirtinančio atsakymo ir tik tada pereiname prie trečio žingsnio.

Trečias žingsnis. Pakviečiame vaiką/jaunuolį kartu ieškoti problemos sprendimo. Sudaryti sutartį.

Jei pirmi du žingsniai atlikti sėkmingai, suaugę ir vaikai yra pasiruošę trečiam žingsniui, kuris paprastai pradedamas tokiu įvadu:

„Manau tu gerai supratai mano požiūrį ir tikiuosi, kad dabar gana gerai suprantu tavo. Mes abu turime problemą. Tavo yra ir mano . Pažiūrėkime, kaip sudėjus mūsų galvas drauge rasti sprendimą, kuris tiktų mums visiems?“

Klausimas užbaigiamas skatinančia, palaikančia intonacija. Turi būti išgirstas aiškus, patvirtinantis atsakas „Taip, padarykime tai“ ar panašus. Jei suaugęs negirdi tvirto ir aiškaus „taip“, tada reikia tęsti darbą 3 žingsnyje kol „taip“ bus aiškiai ištransliuotas ir tik tada galima pereiti prie antros fazės.

ANTRA FAZĖ – problemos sprendimas

Derybos ir problemų sprendimas
Čia nėra aiškios schemos, procesas greičiau cirkuliacinis, nei linijinis, bet štai keletas akcentų:
1. Formuluokite sprendimu remdamiesi pirmos fazės pareiškimais.
2. Naudokite smegenų šturmą ar kitas jums žinomas kolektyvinio kūrybinio mąstymo metodikas.
3. Sprendimuose palikite vietos naujų įgūdžių lavinimui ir augimui.
4. Palaikykite savo sprendimą kišenėje. Suteikite galimybę vaikams pirmiems pasiūlyti sprendimą. Idealiu atveju, sprendimas bus toks, kuris bus visiems tinkamas ir visi jo laikysis. Ir jis tarsi nepriklausys jokiam atskiram asmeniui, bus tarsi visų.
5. Stabdykite derybose bet kokius kaltinimus, skatinkite mąstyti tik konstruktyviai.

Išsakomose nuomonėse akcentuokite tik pozityvias mintis, vedančias prie problemos sprendimo, kitas ignoruokite.

TREČIA FAZĖ
Plano peržiūra, patikrinimas, ciklo pakartojimas. Jei suaugę aptinka, kad kažkur užstrigo, nėra patenkinti – reikia peržiūrėti Planą B.

Apibendrinant

Pradžioje metodas gali pasirodyti nenatūralus, bet laikui bėgant atsiras ritmo pojūtis
Labai sudėtingoms problemoms gali prireikti daugiau nei vienos diskusijos
Kartais reikia padaryti pertrauką ir grįžti prie diskusijos vėliau, su pailsėjusia ir šviežia galva.

Pirmas sprendimas retai sprendžia problemą iškart patikimai. Tiesiog kalbėtis su vaikais apie problemas nėra tas pats kas vykdyti Planą B. Tai tikrai užima laiko, bet jei suaugę ir vaikai išties išmoksta dirbti pagal Planą B – investicija grįšta keleriopai.

Pasitaikančios klaidos

• Suaugę mano, kad vykdo Planą B, bet išties tai yra Planas A. Kitaip tariant, proceso metu, kad ir nežymiai ar subtiliai, bet piktnaudžiauja savo autoritetu.
• Kita dažna klaida yra atsainus ar paviršutiniškas įsijautimas. Jei vaikai nesijaus tikrai suprasti, išklausyti jie tiesiog neįsitrauks į Planą.
• Praleisti žingsniai. Būna, kad paskubomis, kai kurie žingsniai tiesiog praleidžiami, ar padaromi ne iš eilės, tuomet reikia grįžti ir pradėti nuo tos vietos kuri praleista.
• Dažna suaugusių klaida, kad jie pateikia sprendimus ant stalo, dar neišklausęs pačių problemų.

Kitos problemos – vaikas nekalba

Svarbu išsiaiškinti kodėl. Nepasitiki ar nemoka pasakyti. Jei nepasitiki, kuriame saugų ryšį. Jei nemoka pasakyti, pasitelkiame pagalbines priemones.

Metaforinės asociatyvinės kortos (MAK)

Prašome vaiko atrink paveikslėlius, kurie asocijuojasi su problema; tada sudėlioti juos į pasakojimą; sugalvoti tam pasakojimui pavadinimą; kokia galėtų būti priešinga, teigiama istorija. Išskiriame dominantę, pagrindinį istorijos motyvą. Kiek jis siejasi su realiu gyvenimu? Kas bendra?

Detalesnis, vienas iš daugelio galimų, darbo su MAK pavyzdys, pratimas su kortomis „Pykčio valdymas“

Tikslas: destruktyvaus elgesio analizė, pozityvau formavimas
Rinkiniai: Allegories, OH, Roads, Teenagers

1. Prisiminkite 3-5 situacijas, kai sukilo pyktis, stiprus susierzinimas su kuriuo negalėjote susitvarkyti, elgėtės destruktyviai.
2. Parinkite kiekvieną situaciją atliepiančią kortą. Paaiškinkite kokia konkrečios kortos reikšmė, kokia jos prasmė.
Kas pavaizduota kortoje? (apie kiekvieną atskirai)
Apie ką galvoja personažais, ką jaučia?
Kaip pasireiškia jų pyktis?
Ko jie tuo siekai? Kokia situacijos prasmė? Koks tikslas?
3. Sujunkite visas kortas į bendrą koliažą.
Kas tai per istorija?
Koks tiktų jai pavadinimas?
Kokiais žodžiais apibūdintumėt emocijas, tvyrantį nusiteikimą.
Kokias tai sukelia aplinkinių reakcijas?
Kokius norus (poreikius) tai padeda tenkinti?
Kokias pasekmes (ribojimus, draudimus) tai gali sukelti?
Kokie gyvenimo sunkumai ir nusivylimai susiję su šia istorija?
Kaip galima pasiekti norimo tikslo (poreikių patenkinimo) išnaudojant pozityviai pykčio energiją?
Kas gali padėti tai įgyvendinti?
Kokios naujos galimybės po to atsiveria?
Svarbu padėti suprasti, kokios galimybės atsiveria konfliktinėje situacijoje. Kitas etapas bus darbas formuojant naujus konflikto sprendimo įgūdžius, darbas su resursais ir motyvacija.

N. V. Burancova 2017, 110-113 Asociatyvinių kortų taikymas darbe su paaugliais.

Taip pat tinka

• emocijų paveikslėliai;
• piešiniai (Joe-Ann Benoit, Graziella Pettinati “Nupiešk man avį”)
• lipdinai
• karpiniai, koliažai (adaptuojant darbo su MAK principus, metodus)

Piktai atkerta, įsižeidžia, atrėžia, kad „man nesvarbu“
• taikome natūralių pasekmių metodą, laukiame, kol taps svarbu.
• kuriame saugų ryšį: Karyn Brand Purvis, David R. Cross, Wendy Lyons Sunshine „Ryšys su vaiku: kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius“ (2019), Dr. Laura Markham „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ (2018)

Paskaitos įrašas

Seminaras vyko 2019 lapkričio 28 d., Balsių bendruomenės, asociacijos „Tėvai švietimui“ bei Vilniaus Balsių progimnazijos kuruojamo ciklo rėmuose.

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Dalintis: