fbpx

Atsiprašymas: gerbkime vaikus
4.2 (5)

Zinkevych / Premium license

Mus valdo įpročiai. Natūralu, kad tapę tėvais su savo vaikais elgiamės taip, kaip kitados su mumis elgėsi mūsų tėvai, gal net patys to kai kada nesuprasdami. Tad veikiausiai darome ir tokias pat klaidas, tačiau niekada nėra per vėlu tai pakeisti.

Jei bendraudami su vaikais esame pernelyg kritiški ar kažkaip kitaip buvome neteisūs, užgavome, šią pat akimirka galime sustoti ir pakeisti savo požiūrį, elgesį, kad jaunas žmogus augtų sveikas, jausdamas savo vertę.

Atsiprašymas

Susėskime drauge su savo vaikais, ar su vaikais, kurių ugdymą mums patikėjo. Giliai įkvėpkime ir atsiprašykime jų už visas skausmingas pastabas, žeminimus, įžeidimus ar kitas nuoskaudas. Pasakykime, kad apgailestaujame dėl visko, kas juos skaudino ir vertė blogai jaustis.

Vaikai dažnai skundžiasi, kad suaugę niekuomet neištaria „atsiprašau“ arba „atleisk man“ ir elgiasi tarsi visuomet yra teisūs, o juk taip nėra, visi žmonės klysta. Vaikai itin jautriai reaguoja į nepagarbų tėvų ar pedagogų elgesį. Vos tik pajutę, kad juos neteisingai kaltina, jie supyksta, užsisklendžia savyje. Neigiamos emocijos diena iš dienos kaupiasi ir užsilieka jaunoje psichikoje ilgus metus.

Atsiprašykime vaikų ir prisiimkime savo atsakomybės dalį už ištartus žodžius, atliktus veiksmus, kuriais galėjome pažadinti jiems menkavertiškumo idėjas, gėdos ar kaltės jausmus. Atsiprašydami parodysime vaikui, kad esame žmogiški ir kad turime drąsos pripažinti savo klaidas.

Daugelis suaugusiųjų vengia atsiprašyti, jie mano, kad tuomet vaikai jų negerbs. Populiarus įsitikinimas, kad reikia susikurti neklystančiųjų įvaizdį, nes kitu atveju vaikai užsilips ant galvos. Apima baimė, kad atsiprašymas gali būti palaikytas silpnumo ženklu.

Tačiau tiesa yra kitokia. Atsiprašę jauno žmogučio tik sustipriname jo meilę ir pagarbą. Kai elgiamės netinkamai ir neatsiprašome, vaikas mato veidmainystę, neatitikimą ar klastą, tad pyksta ir jaučia apmaudą, gal net maištauja. Suaugę jo akyse menkėja. Ir vaikas dar mažiau įsiklauso, kas sukuria dar daugiau konfliktų ir dar mažiau susikalbėjimo.

Atsiprašę vaiko ištirpdome kaltės, pykčio ir kitų neigiamų jausmų ledus, kuriuos praeityje įšaldėme savo destruktyvia kritika. Atsiprašę ir pripažinę, kad elgiamės ydingai, išlaisviname vaiką bei duodame pavyzdį, kaip jis gali elgtis suklydęs ateityje. Kad galima ramiai prisipažinti ir ištaisyti klaidą, o ne užsispyrus kovoti, įrodinėjant savo.

Žodžių„Atleisk už visa, ką padariau ir pasakiau“ poveikis gali būti staigus ir stulbinamas. Kartais net mėnesiais ar metais nepasiekiami, tolimi, susvetimėję su savais gimdytojais vaikai susitaiko bemaž tuoj pat, kai tik šie sugeba sukaupti drąsos, prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti.

Atsiprašę privalome pasižadėti, kad daugiau taip nesielgsime. Leiskime vaikams priminti tai kiekvieną kartą, kai tik šį pažadą pamirštame.

Vaikai yra labai lankstūs, jie greitai pamiršta pikta. Jiems reikalinga tėvų meilė ir pagarba. Šių dalykų jie nori taip nuoširdžiai, kad pasiryžę kartais gana daug ką tuoj pat atleisti. Kai vaikas atleidžia, jo širdis vėl tampa lengva. Jis jaučia išlaisvinimą, lygiai taip, kaip paleistas kalinys. Lygiai taip, išlaisvinti, pasijuntame ir mes, suaugę.

Atsiprašę vaikų, duodame jiems supratimą, kad klysti yra normalu, kad tai nutinka kasdien ir kiekvienam iš mūsų. To pasekoje nebereikia švaistyti savo emocinės energijos, galynėtis su savimi ar kitais. Sykiu ateina supratimas, kad jie neprivalo būti tobuli ir kad tėvai, pedagogai ir kiti jiems svarbūs suaugę priima juos ir myli tokius, kokie jie yra.

Jei vaikams dovanosime meilę, kantrybę ir supratingumą – santykiai su jais taps patys tvirčiausi, o atpildą jausime ligi savo dienų pabaigos.

Pagal „Užaugink ir išauklėk SUPERVAIKĄ“ (76-78 p.)

Įvertinkite!
[Balsavo: 5 Vidurkis: 4.2]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.