Bijau vienatvės, todėl kabinuosi į netinkamus žmones

0 (0)

Klausimas: Man 27 metai. Turiu problemą, kad bijau vienatvės ir nemoku būti viena, todėl kabinuosi netinkamu žmonių savo gyvenime. Vaikystėje mano tėvai išsiskyrė, dėl to labai kentėjau. Užaugau su seneliais, tėtis mirė, o mama išvažiavo į užsienį gyventi. Visą gyvenimą teko pačiai kabintis į gyvenimo gniaužtus. Būdama tokia jauna pasiekiau labai daug, kadangi turiu labai stipru ir valdingą charakteri – geras darbas, nuosavas butas, mašina ir t..t.. Aplinkiniams atrodau stipri ir valdinga. Bet viduje esu stipriai sulaužytas žmogus. Todėl mano kaukė yra atrodyti kuo stipresnei aplinkiniams. Priežastis to – kad bijau vienatvės, sunkiai prisileidžiu žmones. Kas liečia asmeninius santykius su vaikinais – turėjau vaikiną, kurį prisileidau ir atvėriau savo širdį. Jis mane pamatė kitokią, nei atrodau aplinkiniams žmonėms – jautrią, silpną ir palaužiamą. Laikui bėgant mūsų santykiai pradėjo byrėti, atšalo. Daugybę sykių skyrėmės ir taikėmės. Negalėdavome būti kartu, bet tuo pačiu ir atskirai. Namai tapo karo lauku. Vienas kito negirdėdavome – jam visada tik aš kalta būdavau, o man atrodydavo priešingai. Kiekvieną dieną kaltinimai vienas kitam semantiškiausiose situacijose, pykčiai dėl niekų, audros. Iš pradžių išsiskyrimai po savaitę, laukui bėgant po mėnesį, du.. Galų gale 6 mėnesiams išsiskyrėme. Susitikome po pusės metų, atrodė širdis į kulnus nulėks, nieko nematai aplink, atrodo Tavo pasaulis ir nieko daugiau nereikia – tegul nors visas pasaulis prasmenga. Siela, kuri taip ilgai kentėjo, pagilau gali nors sekundei pailsėti. Ir kas iš to… Po dviejų dienų vėl tie patys pykčiai dėl niekų, kaltinimai vienas kitam ir pan… Blogiausia, kad aš negaliu prisileisti kitų vaikinų į savo gyvenimą, nematau tinkamų žmonių savo kelyje. Šiai dienai esu visiškai sugniuždyta, jaučiuosi kaip pelė užsisukusi savo rate. Nekenčiu vienatvės, manęs nesupranta vienintelis žmogus kuriuo galėčiau pasitikėti, kurio vienintelio žodis gali mane prikelti ir užmušti tuo pačiu sykiu. Darbas pradėjo slysti iš rankų. Nenoriu susitikti su draugėmis ir pasakoti savo problemų – kiek kartų bandžiau – žmonės niekada nesupras tavo skausmo, visi gyvena savo gyvenimus. Aš taip pat nesuprasčiau žmonių, kurie daugybę sykių skiriasi ir taikosi. Dirbu su savimi – eiti sportuoti net rankos ir kojos nebekyla. Taip žinau reikia eiti, bendrauti su žmonėm, nebūti vienai, veikla kažkokia ir t.t. Pusę metų – išsiskyrimo laikotarpiu verčiausi taip daryti. Bet šiuo metu stadija tokia, kad visiškai nieko nebesinori. Nekenčiu vienatvės. Atsibodo aplinkui tušti žmonės, ir tuščios kalbos. Jei ir išsipasakoji kažkam, tas žmogus išeina, o tu ir vėl viena lieki su savo bėdom, niekam nuoširdžiai neįdomu. Kaip paleisti žmogų, kuris taip stipriai gali sulaužyti mane? Kuriam neįdomu ar tu verksi, ar tu rėksi, ar tu ramiai kalbėsi – jis vis tek matys tik save ir savo „a-la“ teisingą nuomonę. Santykių jau nebeįmanoma išgelbėti, viskas jau prarasta, per ilgas laikas atskirai, dingęs pasitikėjimas. Negaliu aš su tuo susitaikyti, kad viskas prarasta. Jei aš jam nusileidžiu, nors jaučiuosi teisi, bet taikstausi su jo nuomone, aš pradedu save prarasti, nebegerbti pati savęs. Tai – ne mano būdui. Problemų matau čia daug – nekenčiu vienatvės, todėl kabinuosi to žmogaus, negaliu atsakyti ar dėl to, kad nemoku būti viena ir prisileisti kitų vaikinų, ar dėl to, kad vis dar tikiuosi kad santykiai gali pasikeisti. Jis man idealus vyras nepaisant mūsų kivirčų, esu pasiryžusi šeimai, jis taip pat, bet mes namuose kaip šuo su kate. O kai išsiskiriam po kiekvieno karto man būna vis sunkiau atsitiesti. Tai taip ir vegetuoju. Kaip pelė savo rate…

Dovilė (Vardas pakeistas)

Atsakymas: Dovile, ačiū kad parašei apie save, savo vienatvę ir santykius, kuriuose jautiesi svetima ir kurie, paradoksalu, tau yra tokie brangūs.

Tavo vaikystės istorija – raktas, atrakinantis santykių su tau brangiais žmonėmis, mįslę. Joje, kaip žmogaus DNR, keliuose trumpuose sakiniuose, lemiančiuose tavo gyvenimo istoriją, užkoduotas būdas ir ryšys su brangiausiu tau žmogumi – pačia tavimi. Deja, juose sukoncentruota labai daug skausmo ir kaltės jausmo.

Vaikystėje patyrei daug netekčių: tėvai išsiskyrė, mirė tėtis, mama išvažiavo, likai su seneliais. Vaikai praradimus suvokia kitaip, nei dauguma suaugusiųjų. Pirmiausia – kaltina save: „aš kitokia, aš kažko nepadariau, aš nenusipelnau meilės, dėmesio, rūpesčio, jei taip vyksta su manimi.“ Tai – traumuoja, labai stipriai traumuoja. Dėl šių traumų, Živile, vis dar manai, kad nenusipelnai meilės, Ne bet kokios meilės, svarbiausios, meilės sau.

Jos turėjai gauti iš tėvų tiek, kad augdama ir bręsdama, priprastum, jog kad esi mylima besąlygiškai. Deja, negavai.

Besąlygiškai mylimam vaikui, ilgainiui išsivysto labai svarbus gebėjimas: suvokimas, kad šis gali mylėti pats save, jam nebereikia tėvų (ar kitų aplinkinių) meilės ir palaikymo, kad jaustųsi saugiai ir užtikrintai, kad jis, dabar jau – atskiras ir savarankiškas žmogus, ir mylėti jis gali brandžiai – neieškodamas pakaitalo ryšiui, kurio negavo vaikystėje.

Tavęs neišmokė mylėti savęs, emociškai savimi pasirūpinti, tad tavo vienatvės baimė – žiojinti sielos žaizda, sukelia nuolatinį, nenumalšinamą artumo troškulį, persekiojantį tave, kur bebūtum, ką bedarytum. Dėl to taip baisu būti vienai, persekioja vienatvės baimė, kaip įrodymas, kad esi nemylima.
Ankstesni emociniai išgyvenimai suformavo tavo asmenybę – tėvai išdavė. Daugumai esi atšiauri, uždara ir neprieinama aplinkiniams – kad jie tavęs neišduotų, nepasinaudotų, neįskaudintų, nepaliktų. Išmokai atsiriboti ir pasirūpinti savimi išoriškai.

Tačiau tas troškulys, tas nenumalšinamas meilės ir artumo alkis bei vidinė vienatvė tave graužia iš vidaus. Jie pastūmėja link santykių, į kuriuos daug investuoji emociškai ir pasirenki tau neprieinamą vyrą, norintį tave keisti ir nepriimantį tokios, kokia esi iš tikrųjų. Tokį, kokie buvo tavo tėvai – neprieinami ir atitolę, atsiriboję nuo tikrosios tavęs.

Atsiverti tau labai sunku, todėl, jei ir kai atsiveri, tikiesi pagaliau būti suprasta, atjausta ir besąlygiškai mylima. Tavyje atgyja maža mergaitė, anksti praradusi tėvus ir labiausiai už viską trokštanti būti mylima ir suprasta besąlygiškai.

“…Išsipasakoji kažkam, tas žmogus išeina, o tu ir vėl viena lieki su savo bėdom, niekam nuoširdžiai neįdomu.“ O kaip tau pačiai, ar įdomu? Ar leidi pati sau pajausti užuojautą, priimti save tokią, kokia esi, su trūkumais ir su privalumais? Ar lauki, ir tikiesi, kad kažkas (geresnis už tave, labiau nusipelnęs būti mylimas) bus geresnis klausytojas tau, nei būti tu pati. Tai rašyti liūdna, bet… viltinga.

Mano žodžiai gali skaudinti – rašau ko neturi, nemoki, negali… Viltis ta, jog, pasiryžusi eiti savęs atradimo keliu, prieš kiekvieną šių žodžių turėtum prirašyti ar pasakyti: „kol kas…“. Asmenybės ir emocinis DNR, atsineštas iš vaikystės, nėra nepakeičiamas. Turint ryžto ir dedant pastangų galima išsigydyti traumas, atverti skausmingas emocines žaizdas, išmokti naujų savęs priėmimo būdų. Tai – ne amžina. Lengva nėra, bet tai juk ne svarbiausia, – jau išmokai įveikti didelius sunkumus, gali išmokti įveikti ir šiuos.

Paprastas patarimas nepadės pakeisti dešimtis metų nešioto skausmo, santykių, neišmokys mylėti savęs, neįsitraukti į disfunkcinius santykius. Bet man atvėrus skausmą, slypintį po emociniais randais, nepatarti nieko – būtų sadistiška.

Dovile, naudingiausia tau būtų psichoterapija, kurios metu išmoktum jautriai pažvelgti į savo traumas ir jas išjausti. Terapinis aljansas padėtų sukurti ryšį, iš kurio „žmogus neišeis“ – geri terapeutai nebėga nuo savo klientų problemų. Išmoksi pamatyti save, labiau sau empatizuoti, priimti savo Tikrąją Aš… Būdamas saviterapijos fanas, nepamiršiu priminti kad yra ir tokia galimybė, bet tavo atveju, tai – labiau pagalbinė priemonė, nei esminis būdas keisti esamą padėtį.

Linkiu sėkmės ir stiprybės besivaduojant iš praeities gniaužtų!

Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt