Nežinau dėl ko aš blogai jaučiuosi ar dėl skyrybų su senu draugu, ar dėl skyrybų su nauju draugu

Iliustracija: Flachovatereza / pixabay.com

Mano istorija gan ilga, bet bandysiu suformuluoti trumpai.
Po 8 metų gyvenimo kartu su partneriu, mes išsiskyrėme. Žinoma, po skyrybų jaučiausi labai blogai, bet po 2 mėnesių sutikau kitą žmogų, kurį be galo įsimylėjau ir visas tas skyrybų skausmas tapo pakeliamas. Buvo labai gera gyventi, galvojau „Pagaliau aplankė mane laimė”, bet deja, po 2 mėnesių draugystės ryšiai nutrūko.

Esu vieniša 5 mėnesiai ir nežinau dėl ko aš blogai jaučiuosi ar dėl skyrybų su senu draugu, ar dėl skyrybų su nauju draugu, kurį mylėjau, ar dėl abiejų.

Labai noriu pakeist gyvenamą vietą, keisti kažką, bet nežinau nuo ko pradėti… Jaučiuosi, kad atsimušiau į sieną. Žinau, reikia laiko, bet kiek? Aš pavargau gyvent skausme, vienatvėje ir dar svetimoj šalyje. Naujų santykių nenoriu ir neieškau, man pasidaro nesmagu net jeigu kažkas parodo man dėmesį arba nori turėti rimtus santykius su manimi. Aš tuoj pat nutraukiu santykius su tokiais vaikinais. Draugų irgi neturiu, kadangi gyvendama ilgus metus su vaikinu, nelaibai domėjausi draugystėmis, o kiek draugų turėjau – jie liko kitame mieste.

Aš noriu patarimo, ką man toliau daryti? Aš bandau užsiimti veikla, įstojau į kalbos kursus, po 4 kartų ten daugiau neinu. Nuėjau į fotografų klubą, ten buvau 2 kartus. Esmė tame, kad nuo savo minčių aš nepabėgu, nesvarbu ką daryčiau… Būnant kursuose man verkti norisi… Todėl mečiau visus tuos klubus ir kursus.
Pradėjau keliauti, dažnai sėdėdama lėktuve pradedu verkti, gailiuosi savęs, jog keliauju viena, nėra su kuo pasidalinti įspūdžiais.
O galu gale labai dažnai lenda mintys dėl savižudybės. Žinau, kad kvailai tai skamba, bet aš nesugalvoju būdo kaip man išsivaduoti iš tų kančių?
Noriu paprasčiausiai nustoti intensyviai galvoti apie kažkokia išeitį. Pavargau taip gyventi…

Pagarbiai
S.

Komentuoja psichologas Giedrius Slaminskas

Sveika, S.
Ačiū už tavo nuoširdų asmenišką laišką.

Pasakoji, kad išsiskyrei su ilgamečiu draugu, neužilgo įsimylėjai kitą žmogų, o dabar, nutrūkus ir antrajai draugystei, gyveni širdgėloje ir ilgesyje. Esi svetimoje šalyje, sakai, kad neturi draugų ir jautiesi vieniša.

Suprantu, kad po skausmingų skyrybų išgyvenimų nepriimi tau rodomo vaikinų dėmesio, neprisileidi minčių apie naujus artimus santykius.

Visų pirma, norisi pasakyti, kad nenoras suartėti su kitu žmogumi yra natūrali reakcija po to, ką išgyvenai ir skubinti savęs čia nereikia. Sykiu norisi pridurti, kad tokiomis gyvenimo akimirkomis svarbu per daug neizoliuoti savęs nuo bendravimo ir santykių su artimais žmonėmis, kurie galėtų tave palaikyti.

Stiprūs emociniai išgyvenimai neretai verčia jaustis bejėgiais, atsiranda didelis noras nejausti, nebūti su jais, išvengti, kaip nors nugramzdinti juos į nežinią, pamiršti. Tačiau tai yra sužeidimas, kuris prašosi pagydomas, paglobojamas, puoselėjamas, ką padaryti ne taip paprasta.

Girdžiu, kad nori kažką savo gyvenime pakeisti. Natūralu, kad norisi, kad kas nors tą nepakeliamą skausmą panaikintų ar bent sumažintų. Galiu suprasti, kad kyla minčių ir apie savižudybę. Sakai, kad pavargai taip gyventi, nori pabėgti nuo savo minčių ir jausmų. Įsivaizduoju, kad mirtis tikriausiai atrodo, kaip vienas iš būdų nuo jų pabėgti. Tačiau tavo laiške greta minčių apie mirtį aš matau ir norą gyventi, rasti išeitį ir būdą gyventi toliau.

Tiesa tai, kad netekdami artimo mylimo žmogaus tarsi netenkame ir dalies savęs, atsiranda tuštuma, kurią norisi užpildyti. Klausimas, kuo ją užpildome? Intensyvia veikla? Beatodairiškai puolame į naujus santykius? O gal ieškome atspirties taško savo viduje?

Įsivaizduoju, kad gali kilti klausimas: kokia prasmė gyventi toliau? Ar gali toks skausmas būti prasmingas?

Pažvelgti kitu kampu gali padėti kriauklės perlo metafora. Perlas gimsta per skausmą – iš viduje atsidūrusios žeidžiančios smėlio smilties, sluoksnis po sluoksnio apgaubiant ją glotniu dėmesio perlamutru. Svetimkūnis padaromas vis labiau savu, prisiimant atsakomybę už savo jausmus ir jautriai leidžiant sau juos suvokti ir išgyventi. Pabrėžiu, išgyventi, o ne nustumti, pabėgti, nuslopinti. Šis procesas įgalina gyti ir augti, mokytis iš turėtos patirties ir tapti brandesniais.

Klausi, kiek laiko reikės… Į šį klausimą atsakyti sunku. Yra tyrimų, teigiančių, kad gedėjimas po skyrybų užtrunka nuo 3 mėnesių iki 3 ar net daugiau metų, tačiau visa tai yra subjektyvu. Manau, kad svarbiausia yra sau to laiko duoti nesigraužiant dėl to, kad neišeina visko tučtuojau užmiršti.

Suprantu, kad gal šiais žodžiais ir nenuraminsiu, bet palengvėjimas yra neišvengiamas.

Palaikančiai,
Psichologas Giedrius Slaminskas | slaminskas.lt