Mama dažnai mane erzina ir mėgdžioja vaikiškai mano balsą0 (0)
Klausimas: Turiu tokią problemą, kurią labai norėčiau išspręsti. Man 20 metų, gyvenu su abiem tėvais. Su tėvu santykių nepalaikau dėl jo smurtavimo prieš mane, kuris tęsėsi nuo pat vaikystės iki dienos, kuomet nusprendžiau nutraukti su juo bendravimą.
Taigi, bendrauju tik su savo mama. Tačiau su ja santykiai nesiklosto kaip norėčiau. Jos charakteris gana vaikiškas. Ji dažnai mėgdžioja ir vaikiškai perdaro mano pasakytas frazes, nebendrauja logiškai. Pavyzdžiui, į ištartus žodžius gali sureaguoti pasakydama visiškai nesusijusį sakinį, kurį, atrodytų, ištransliuoja jos pasąmonė, o ji jį tiesiog pasako. Kai paklausi prie ko čia tas sakinys ir ką jis reiškia, ji dažniausiai neatsako.
Kartais ji būna tiesiog neadekvati. Blogiausia, kad tai jai nesigauna nesąmoningai – tai yra sąmoningas jos bendravimo būdas. Ir dažnai jos mėgdžiojimasis arba bet ko kalbėjimas išmuša iš vėžių, tarkime, ji gali viduryje pokalbio pasakyti „bet jau ta mano dukra, nežinau, visai jau”. Arba jeigu aš atsiliepiu telefonu kokiu nors kitokiu balsu nei visad, ji būtinai mane pamėgdžios arba paklaus, ar aš, pavyzdžiui, verkiu. Bet tai nebus užuojautos kupinas klausimas, tai bus atseit „juokais”.
Esu bandžiusi šį dalyką jai prikišti pati išsidirbinėdama (jei klausia ar verkiu, sakau, jog taip ir apie tai miniu viso pokalbio metu), tai tuomet ji įsižeidžia, neva tai aš iš jos tyčiojuos. Žinant jos amžių (šiek tiek virš 40) yra labai keista stebėti tokį jos elgesį ir iš tiesų mane tai labai piktina, dažnai prašau jos manęs bent jau nemėgdžioti ar nekaišioti nelogiškų sakinių bet kur. Tačiau ji to nesupranta, jau ilgai ilgai ir nežinau, kaip ją pakeisti. Gal jūs galėtumėte ką nors patarti? Dėkoju.
Jurgita (vardas pakeistas)
Atsakymas: Sveika, Jurgita. Situaciją apibūdinai ganėtinai glaustai, todėl toliau pateiksiu tik savo apibendrintas įžvalgas ir užduosiu Tau kelis klausimus (į kuriuos jau turėsi atsakyti sau pati). Mini, kad vis dar gyveni su abiem tėvais. Jei gerai Tave supratau, tėvas smurtavo prieš Tave ilgą laiką, kol pati to nesustabdei. Tavo mama, rodos, neprisiima suaugusiojo vaidmens – bendrauja su Tavimi iš vaiko pozicijos. Kadangi dabar tęsi bendravimą tik su mama (ir klausi apie judviejų bendravimą), toliau kalbėsiu apie tai.
Reikalauji iš mamos bendrauti su Tavimi iš suaugusiojo pozicijos kaip su kitu suaugusiu ir pyksti, kai ji Tau atsako iš vaiko pozicijos. Visų pirma, klausčiau, ar ji su visais bendrauja iš vaiko pozicijos ar tik su Tavimi (ar esi kada ją mačiusi bendraujančią ir iš suaugusiojo pozicijos)? Jei vaikiškai yra bendraujama tik su Tavimi, tuomet greičiausiai Tavo mamai vis dar yra sunku Tave matyti ir priimti kaip suaugusią (brandžią asmenybę). Galbūt, ji vis dar nori pasilikti Tave kaip vaiką, nenori Tavęs paleisti. Gali būti, kad ši tendencija išliks ir po dešimties ar net ir po dvidešimties metų (tėvų akyse mes visada liksime jų vaikais), tačiau gali tai palengva keisti, išlaikant nuoseklų savo elgesį (t.y. elgtis ir kalbėti iš suaugusiojo pozicijos, nepaisant jos neadekvataus atsako). Taip pat, galbūt, mama tikisi, kad, kalbėdama su tavimi iš vaiko pozicijos, bus priimta labiau kaip draugė, o ne mama (kad tu jai lengviau atsiversi).
Atrodo, pati nesi tikra, ar mama gali pasirinkti elgesį, bendraudama su Tavimi (ar su kitais), ar ne. Bandai jai atspindėti jos elgesį – ji įsižeidžia; bandai tiesiogiai prašyti, ko ji NEdarytų – ji to nesupranta (nenori suprasti?). Pakeisti jos elgesio tikrai negalėsi, kol ji pati nematys savo elgesio pasekmių ir pati nenorės (ar nežino išvis galinti) kažko keisti. Kaip Tu dabar bandai suprasti ją (kodėl ji elgiasi būtent taip, o ne kitaip), greičiausiai ir ji bando suprasti Tave. Rodos, spėliodama ji bando suprasti Tavo jausmus (deja, nelabai sėkmingai) ir tai Tave tik suerzina. Gali būti, kad Tavo mamai yra sunku (ar tai jai nėra įprasta) su Tavimi kalbėti apie jausmus, gali būti, kad ir pačiai kartais sunku suprasti ir įvardinti savuosius.
Galbūt, ji „juokais“ bando sumažinti jaučiamą įtampą. Tarpusavio supratimui yra reikalingas aiškus situacijos ir (tik!) savo jausmų įvardijimas. Kaip Tu jautiesi, esant konkrečiam jos elgesiui (pvz., kai tu mane mėgdžioji, aš jaučiuosi…). Taip pat, ne mažiau svarbus ir aiškus norimo elgesio apibrėžimas (pvz., noriu, kad manęs paklaustum kaip aš jaučiuosi, o ne bandytum tai atspėti).
Svarbu pačiai sau atsakyti, kiek visą judviejų bendravimą gali įtakoti Tavo pyktis? Kai buvai vaikas Tau nebuvo suteiktas pamatinis saugumas („aš esu priimamas ir vertinamas toks, koks esu“), kuris yra reikalingas kiekvienam vaikui. Patyrei smurtą, nebuvai neapginta nuo to – vėliau turėjai apsiginti pati. Kiek pykai tada ir iki šiol pyksti ant tėvo, ir kiek ant mamos (juk ji neapgynė tavęs)? Kiek Tave piktina pati dabartinė situacija – vis dar turi gyventi su tėvais ir iki šiol nesijauti jų vertinama? Pagalvok, kiek šis pyktis įtakoja judviejų dabartinį bendravimą ir bendrą atmosferą namuose?
Kalbi apie norą pakeisti savo mamą, tačiau pati nori būti priimta būtent tokia, kokia esi. Reikėtų suprasti, kad dauguma mūsų turime tą patį norą – labiau norime pakeisti kitus, nei keistis patys (tai nėra lengva ir mes esame įpratę tam pirmiausia priešintis). Prisimink tai, bendraudama ir su savo mama.
Psichologė Radvilė Ramonaitė – Nagy
www.PsichologasInternetu.lt
FB: PsichologasInternetu.lt
El. p. radvilenagy@gmail.com