Nuolat stengiuosi lygiuotis į vieną iš savo bendramokslių ir tai sukelia man nemalonias emocijas
Klausimas:
Rašau, nes esu įstrigęs man nemalonioje ir trikdančioje situacijoje, jei tai galima pavadinti situacija (tinkamesnio žodžio nepavyko sugalvoti).
Pradėsiu nuo to, kad esu studentas. Studijuoju užsienio universitete. Mokslams skiriu daug laiko ir studijų baigimą aukščiausiu balu laikau savo pagrindiniu tikslu. Tačiau pastaruoju metu vis susiduriu su man nemaloniais išgyvenimais, tiksliau vienu. Pastebėjau, kad turbūt nuo pat šių mokslo metų pradžios stengiuosi lygiuotis į vieną iš savo bendramokslių, kuris yra taip pat lietuvis ir studijuoja tą patį, ką ir aš. Suprantu, kad turėti idealus nėra blogai, tačiau lygiavimasis būtent į šį asmenį man sukelia įtampą, nerimą ir verčia jaustis mažiau protingu, gabiu ar prastesniu už jį. Manau čia verta paminėti, kad mokausi aukščiausiais įvertinimais ir bent jau po paskutinės sesijos egzaminų rezultatai buvo tokie patys arba geresni nei to asmens. Nežinau kodėl, bet dažnai atrodo, kad viskas, kas man yra neaišku studijuojant, jam – paprastas ir suprantamas dalykas. Nors kai pagalvoju, tai gali būti tik mano klaidinga nuomonė. Dar apie tą įtampą. Jis kaip ir aš stengiasi mokintis kuo geriau, nes nori užsitikrinti darbą ateičiai. Iš bendravimo pastebėjau, kad jis yra uždaras, nespinduliuojantis draugiškumu, įsitempęs na ir gal kiek pesimistas. Nesu visiškai priešinga asmenybė, bet atrodo, kad kartais pabendravęs perimu dalį jo išvardintų savybių, panyru į neužtikrintumą ar kiek pesimistinę nuotaiką.
Labai sunku tiksliai apibūdinti ką tiksliai jaučiu ir neesu tikras, kad viską suprasit iš to ką parašiau aukščiau, tai dabar pabandysiu pora sakinių apibendrinti. Taigi, dažnai pabendravęs, pagalvojęs, kad sekančią dieną susitiksiu ar netgi būdamas netoliese vieno asmens jaučiu įtampą. Dažnai norisi stebėti, sekti žvilgsniu ką tas asmuo daro per paskaitas (ar užsirašinėja konspektus, ar sėdi ir klausosi) ir pačiam tai daryti ar stengtis būti geresniu mokslo atžvilgiu nei jis. Taip pat, kartais atrodo, kad jei nebūsiu geresnis studentas nei jis, mano karjera nebus sėkminga, netapsiu tuo, kuo noriu tapti, ar nepasieksiu savo užsibrėžtų tikslų. Trumpai tariant, vienas asmuo man nuolatos sukelia neigiamas emocijas, menkumo jausmą ir pesimizmą.
Su pagarba,
Martynas (vardas pakeistas)
Atsakymas:
Sveikas Martynai,
Gerai, kad rašai ir ieškai atsakymų į tau nemalonią ir tave trikdančią situaciją. Faktai, kuriuos tu mini savo laiške, kad mokaisi užsienio universitete (vadinasi, gyveni svečioje šalyje, kur reikia adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų ir aplinkybių), mokslams skiri daug laiko ir studijų baigimą aukščiausiu balu laikai savo pagrindiniu tikslu, leidžia suprasti, kad tai iš tavęs pareikalauja nemažai vidinių resursų. Paprasčiau sakant, išgyveni stresą.
Vien jau tai, kad esi sau išsikėlęs tikrai labai aukštą tikslą, turėtų sukelti ir daug vidinės įtampos. Ir natūralu, kad streso sąlygomis dažnai atsiranda baimė nebūti prasteniu. Todėl tampa svarbu į kažką lygiuotis. Juk lazda turi du galus. Jei viename jos gale yra labai aukšti sau išsikelti tikslai, tai kitame – gali būti abejonės, baimės, nerimas, nepasitikėjimas savimi tą tikslą pasiekti. O baimė yra toks jausmas, kuris turi savo objektą. Galimai tavo baimė rado objektą ir juo tapo tavo bendrakursis, su kuriuo tu pradėjai lygiuotis ir tau tai sukelia įtampą, nerimą ir verčia jaustis mažiau protingu, gabiu ar prastesniu už jį. Kitaip sakant – tai antrasis šios lazdos galas. Arba dar kitaip sakant – tavo bendrakursis tau yra tarsi ekranas, kuriame didžiąja dalimi tu matai save. Juk pats rašai: „Jis kaip ir aš stengiasi mokintis kuo geriau, nes nori užsitikrinti darbą ateičiai. Iš bendravimo pastebėjau, kad jis yra uždaras, nespinduliuojantis draugiškumu, įsitempęs na ir gal kiek pesimistas. Nesu visiškai priešinga asmenybė, bet atrodo, kad kartais pabendravęs perimu dalį jo išvardintų savybių, panyru į neužtikrintumą ar kiek pesimistinę nuotaiką.“ Ir visai suprantama., kad nėra lengva priimti save ir tokiu, kas nuolatos sukelia neigiamas emocijas, menkumo jausmą ir pesimizmą.
Martynai, niekas nėra pajėgus mums sukelti tokių jausmų, išskyrus mus pačius. Taigi iškyla esminis klausimas, kas skatina tave taip reaguoti į savo bendrakursį? Iš mokslinių tyrimų yra žinoma, kad žmogus, patiriantis stresą, yra linkęs save nuvertinti, lygindamas save su kitais. Taip pat yra žinoma, kad mus paprastai traukia žmonės, kažkuom primenantys mamą, tėtį, seserį ar brolį. Ką iš tavo artimųjų jis tau primena? Kas tave šeimoje, kurioje tu augai, skatino būti pačiu geriausiu, siekti aukštų rezultatų? Kas ir su kuo tave lygino? Kaip tu išmokai iškelti sau aukščiausius tikslus ir lygintis su kitais? Nes mokyti žmogų būti pačiu geriausiu ( tai, ko tu ir sieki besimokydamas užsienyje) reiškia nuolat jį versti būti pačioje sunkiausioje situacijoje. Kitaip sakant, toks žmogus egzistuoja tik lygindamas save su kitu ar kitais, jam svarbiais asmenimis. Tu rašai : „dažnai norisi stebėti, sekti žvilgsniu, ką tas asmuo daro per paskaitas (ar užsirašinėja konspektus, ar sėdi ir klausosi) ir pačiam tai daryti ar stengtis būti geresniu mokslo atžvilgiu nei jis“).
Tikslo siekimas įgauna kitą turinį: iš „Aš galiu siekti savo tikslo, nes to noriu ir man tai svarbu..“ į „Nugalėsiu kažką, nes man tai vienintelis šansas BŪTI..“ Ir gyvenimas praranda savo žavesį, nebelieka vietos pasiektų rezultatų džiaugsmui… yra tik savęs lyginimai su kitais ir vidinė įtampa. Nes tai vienintelis šansas save suvokti. Lyginimasis neišvengiamai veda link kitų nuvertinimo, link neapykantos, nerimo, įtampos, nusivylimų, gėdos. Arba link savęs praradimo, jei nėra su kuom lygintis savo naudai. Tokiu būdu žmogus praranda gebėjimą priimti save tokiu, koks yra, priimti savo mintis, jausmus. Taip prarandama teisė būti savimi ir nepriklausomu nuo kitų.
Dažnai išgirsti save ir pasiekti savo tikslą būna kur kas sunkiau, nei su kažkuom lygiuotis bei nugalėti mistinį priešą (žinoma, prieš tai jį susikūrus). Šiam rimtam darbui visų pirma reikalinga vidinė laisvė, kurios pagrindinė sąlyga yra teisė būti savimi. Be jokių sąlygų, be tėtės ar mamos reikalavimų, lūkesčių. Tiesiog paprastai būti savimi. Ir ši teisė mums yra duota gamtos. Šiandien sėkmės kriterijumi vis labiau yra vidinė harmonija, gebėjimas pasirinkti tai, kas pačiam yra svarbiau, mokėjimas atitikti patį save.
Todėl tau linkėčiau po truputėlį, mažais žingsneliais leisti sau gyventi, remiantis savuoju planu, savo poreikiais, norais, svajonėmis. Tai turėtų leisti plačiau, kokybiškai kitaip ir spalvingiau matyti kitus žmones. Juk dažnai mes priešus susikuriame patys, o iš tiesų pasaulis ir žmonės tiesiog yra tokie, kokie yra. Sėkmės tau.
Psichologė, kūno judesio terapeutė
Daiva Talijūnienė
santykiupsichologija.lt