Pavydo įtaka santykiams poroje
Pavydo tema yra gana aktuali romantiniuose santykiuose, mat jis viena iš trijų dažniausiai pasitaikančių priežasčių, dėl ko poros santykiuose kyla nesutarimai. Šis jausmas gali kilti pajutus pavojų prarasti antrąją pusę. Neretai pavydas kyla dėl tikro, o retsykiais dėl menamo pavojaus.
Pavyduliavimas siejamas su visa eile problemų santykiuose, paprastai tariant – konfliktai, įvairios smurto rūšys, skyrybos…
Šis jausmas paveikia abu partnerius, viena pusė jaučiasi kontroliuojama, dėl ko kyla natūrali ir suprantama nuoskauda, žeidžia nepasitikėjimas, kas gali sukelti pyktį ar neigiamas nuostatas arimo asmens atžvilgiu, susilpninti pasitenkinimą draugyste. Kad ir kaip stulbintų, vienok romantinio partnerio pavydas, ypač be jokio tikro pagrindo, gali lemti realią skyrybų grėsmę ir paskatinti tai, ko išties pavydintis asmuo taip bijo.
Suprantama, pavydas kartais sukelia ir pozityvias pasekmes. Tam tikrais atvejais jis parodo, kad meilė gyva, kad partneris rūpi, jog santykiai yra svarbūs, reikšmingi, ir jie pasiruošę dėl jų kovoti. Tuomet pavydas gali virsti ir teigiamomis pasekmėmis, sustiprinti santykius.
Tokias nevienareikšmiškas pavydo pasekmes mėginama aiškinti tuo, jog aptinkamos kelios atskiros pavydo rūšys, kurios ir lemia kartais nevienodas pasekmes romantiniams santykiams.
Dick Barelds ir Pieternel Barelds-Dijkstra (2007) tyrė ryšį tarp santykių kokybės ir trijų skirtingų pavydo rūšių: reaktyvaus, nerimastingo ir savininkiško pavydo.
Reaktyvusis pavydas, tai individo patiriamos neigiamas emocijas, tokios, kaip pyktis ir liūdesys, kai jų partneris yra, ar buvo emociškai ar seksualiai neištikimas ar flirtavo su kitos lyties atstovu. Pavyzdžiui, partneris gali jausti negatyvias emocijas, kai jo partneris flirtuoja ar bučiuoja kitą.
Savininkiškas pavydas, tai yra pastangos apsaugoti savo partnerį nuo kontaktų su priešingos lyties individais. Pavyzdžiui, savininkišką pavydą jaučiančiam žmogui gali būti nepriimtina, kad jo partneris turi priešingos lyties draugų ir gali uždrausti su jais bendrauti. Ekstremaliais atvejais jie gali net reikšti agresiją ar persekioti partnerį, norėdami apriboti savo partnerių autonomiją.
Nerimastingas pavydas, tai toks pavydas, kuomet individas daug galvoja apie partnerio neištikimybę, bei mintyse kuria neištikimybės vaizdinius, jaučia nerimą, įtarimą, susirūpinimą bei nepasitikėjimą.
Kitaip, nei reaktyviojo pavydo atveju, nerimastingasis bei savininkiškasis pavydai gali kilti ne kaip reakcija į realią partnerio neištikimybę, bet ir tuo atveju, kai reali grėsmė neegzistuoja.
Barelds D.P.H. ir Barelds-Dijkstra P. (2007) tyrimas parodė, kad nerimastingasis pavydas yra susijęs su padidintu stresu santykiuose, tuo tarpu, reaktyvusis pavydas teigiamai susijęs su santykių kokybe.
Reaktyvusis pavydas, panašu, kad yra pozityvus santykių elementas, kadangi jis partnerių yra suvokiamas kaip meilės ir rūpesčio ženklas. Kartais partneriai yra linkę netgi tyčia sukelti reaktyvųjį pavydą, kad pagerintų savo santykius.
Savininkiškasis pavydas su santykių kokybe susijęs dvejopai. Savininkiško pavydo pasekmės priklauso nuo to, kokiu būdu jis yra reiškiamas. Pavyzdžiui, jei jis yra reiškiamas gėlių, ar juvelyrinių dirbinių dovanojimu norint išlaikyti savo partnerio dėmesį, tuomet jis yra teigiamai susijęs su santykių kokybe, tačiau, jei jis reiškiamas agresija bei partnerio žeminimu, norint sulaikyti partnerį nuo neištikimybės, tuomet jis yra susijęs su neigiamomis pasekmėmis santykių kokybei.
Taigi, panašu, kad pavydas gali turėti ir teigiamą ir neigiamą įtaką poros santykiams. Viena aišku, jis teigiamai veikia tuomet, kai yra arba reiškiamas teigiamais būdais savininkiškojo pavydo atveju, arba yra tiesiogiai susijęs su partnerio veiksmais, o ne su išgalvotomis situacijomis apie partnerį. Kitu atveju pavydas yra stipri santykius griaunanti jėga, turinti rimtas neigiamas pasekmes poros santykiams.
Literatūra:
Barelds D. P. H., Barelds-Dijkstra P. (2007). Relations between DifferentTypes of Jealousy and Self and Partner Perceptions of Relationship Quality; Clinical Psychology and Psychotherapy 14, 176–188 (2007).
Parengė Giedrė Gutautė – Klimienė | seimospsichologas.org