Svetimoje šalyje jaučiuosi nepilnavertė

2 Responses

  1. Karolis parašė:

    Praktiškai identišką situaciją turėjau ir aš. . . aš pasirinkau gryžti namo. .gryžau ir nepasigailėjau, dabar turiu gera, perspektyvų darbą pagal specialybę. Panašu jog esi protinga mergina, tad patariu klausyti širdies, negyvenk ateitimi, gyvenk dabartimi ir daryk taio, kad dabar butum laiminga, o ateityje viskas susiklostys taip kaip turi būti

  2. Elena parašė:

    Kai yra persipynusios kelios problemos, aš jas labiausiai mėgstu spręsti atskirdama ir atskirai svarstydama kiekvieną iš jų. O po grįžtu prie bendro paveikslo, tik jau geriau žinodama,ką man reiškia kiekvienas akmenėlis pintinėje. Tau irgi siūlyčiau pirmiau išsiskaidyti į atskirus klausimus, ir atsakyti į kiekvieną iš jų atskirai, tarsi kitos dėlionės dalys laikinai nei neegzistuotų. Tavo atveju išskirčiau tokius klausimus: Ar man patinka mokslai? Ir priešingą – jei man mokslai Lietuvoje patiks mažiau, ką man tai reikš? Toliau. Kaip mane veikia tai, kad tėvai aukojasi dėl manęs? Ar jausčiausi taip pat, jei mokslai būtų Lietuvoje, tačiau tėvai aukotųsi tiek pat? Ar žinau, ko jie priversti atsisakyti dėl to, kad paremtų mane? Ar jie tai sau kaip nors kompensuoja? Ar juos tenkina tai, kaip jie kompensuoja? Ar aš galiu jiems kaip nors atsilyginti būdama čia ir dabar, kai nesijausčiau skolinga? Jei skola prieš tėvus dingtų, ar čia jausčiausi visai kitaip? Žygiuojam toliau, kodėl čia jaučiuosi blogai? Trūksta draugų? Blogai susikalbu tos šalies kalba? Ką turėjau Lietuvoje tokio, ko čia nebeturiu, ir ko man labiausiai trūksta? Jei galėčiau laisvai susikalbėti ta kalba (ar bent tris vakarus per savaitę galėčiau leisti laiką su draugais, ir t.t.), ar pradėčiau čia jaustis gerai? Ar turėjau tokią pačią problemą Lietuvoje? Gal nėra skirtumo realiai, kur ją spręsiu – čia ar Lietuvoje? Sėkmės. Po to bendras paveikslas matysis aiškiau ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *