Mane kankina vienatvė, tačiau noriu bendrauti ir sukurti šeimą

0 (0)

Klausimas:

Laba diena,
Mane kankina vienatvė. Jau pora metu jaučiuosi vieniša, nors turiu ir draugų, dirbu su žmonėmis. Bet kasdien kankina neapsakoma vienatvė ir tuštuma. Prieš metus išsiskyriau su vyru, šeimos sukurt nepavyko, dėl to labai ilgai pergyvenau. Išsiskyrimas įvyko dėl vyro neištikimybės. Su skausmu ir pykčiu dėl iširusios santuokos susitaikiau ir jaučiuosi laisva nuo neigiamų emocijų. Pastebėjau, kad pasidariau daugiau uždara, pradėjau daugiau stebėti aplinkinius ir jų elgesį, analizuoju juos, lyg kažko ieškodama, laukdama ar tikėdamasi. Daugiausiai laiko skiriu vienumai, nes jaučiu kad manęs niekas nesupranta arba nenori išklausyt, o jei išklauso pažeria begalę kaltinimų, pamokymų ar kritikos. Tuo pačiu noriu būti su žmonėmis, bendraut ir sutikti vyrą, su kuriuo norėčiau kurti šeimą. Visas šitas laiškas toks išsiblaškęs…

Atsakymas:

Laba diena, Raminta (vardas pakeistas),
Jūs rašote, kad jau porą metų jaučiatės vieniša, nežiūrint to, kad turite draugų bei dirbate su žmonėmis. Jus kankina vienišumo ir tuštumos jausmas, kurį matomai dar labiau sustiprino skyrybos su vyru. Manau, kad jūs išgyvenate ir nusivylimą, nepasitikėjimą bei netektį , nes rašote „šeimos sukurt nepavyko, dėl to labai ilgai pergyvenau“.

Netektis paprastai mums sukelia pyktį, skausmą, apie ką jūs ir rašote toliau. Išgyvenus šiuos jausmus, ateina liūdesio, vienišumo, tuštumos, bejėgiškumo jausmai, kuomet norisi atsitraukti nuo mus supančių žmonių, užsidaryti savyje, liūdėti, galbūt nieko neveikti, arba “ stebėti aplinkinius, jų elgesį, analizuoti, lyg kažko ieškant, tikintis ..“.

Manau, kad ieškote palaikymo, atjautos, supratimo, išklausymo kituose žmonėse, jų kūno kalboje, judesiuose, nes jaučiatės neišgirsta, nesuprasta, o tik kaltinama, mokoma, kritikuojama. Lyg nusprendėte atsiriboti nuo jums artimų žmonių.

Raminta, mano supratimu, Jūs esate lyg užburtame vienišumo rate. Jau pora metų ( o gal ilgiau?) jus „kankina vienatvė“, prieš metus Jūs išsiskyrėte su vyru ir dabar daugiausiai laiko atiduodate vienumai. Susidaro toks įspūdis, kad jums vienumos jausmas yra svarbus, kažkuo brangus, reikalingas. Tai kokia gi jo nešama nauda jums, kad leidžiate save tiek laiko juo kankinti? Kokiose gyvenimo situacijose jis pateisina tam tikrą jūsų elgesį, lūkesčius? O gal patenkina kažkokius Jūsų užslėptus poreikius? Žmogus sutvertas taip, kad jis elgiasi sau naudingu būdu, kad ir kaip keistai tai atrodytų ar skambėtų. O gal būt šis laikas, kurį dabar skiriate vienumai, Jums reikalingas tiesiog išbūti savo liūdesį, bejėgiškumą, savianalizei, sukaupti jėgas naujam žingsniui..?

Gera skaityti, kad norite būti su žmonėmis, bendrauti, kurti šeimą. Tai lyg viltis, kad vienišumo jausmą ir tuštumą galėtų užpildyti kiti dalykai, kaip bendrumo jausmas, džiaugsmas, pasitikėjimas, pasitenkinimas. Čia gal vertėtų savęs paklausti, kas vyksta su manimi, kad aš jaučiuosi nesuprasta, neišklausyta aplinkinių? Ką galėčiau padaryti kitaip, kad situacija pasikeistų man norima linkme?.. Mus tikrai supa daug gerų žmonių, kurie gali ir yra pasiruošę mus išklausyti, kai mes to patys paprašome, kai kreipiamės į juos pagalbos.

Linkėčiau jums surasti savyje stiprybės pažvelgti į save naujai. Šiai kelionei labai padeda psichologinės literatūros knygos, asmenybės augimo grupės, šokio judesio terapija ar psichologo individualios konsultacijos.

Psichologė Daiva Talijūnienė
santykiupsichologija.lt