Labai nemėgstu savo uošvio, vyro tėvo, jis yra alkoholikas

0 (0)

Klausimas:

Laba diena,

Esu 29-erių metų būsima mamytė. Gyvenu gražų gyvenimą, turiu mylintį vyrą, gerą darbą, nuosavus namus. Daug skaitau, domiuosi psichologija ir kaip įmanomą labiau stengiuosi ugdyti savo asmenybę. Vis tik karts nuo karto išgyvenu labai stiprų nerimą ir baimes, kurios man neduoda ramybės. Sunku nupasakoti viską trumpai, nes problema, manyčiau, stipriai susijusi su mano praeitimi.

Aš labai nemėgstu savo uošvio, vyro tėvo. Nemėgstu, kartais galvoju, kad gal jo bijau, šlykščiuosi. Kartais (gėda sau pripažinti) aš svajoju, kad jo nebūtų mūsų gyvenime. Matomės mes nedažnai, nes gyvename kitame mieste, o ir vyriškis dirba užsienyje, tad Lietuvoje būna ne visada. Rodos neturėtų būti bėdų, bet aš kenčiu vien nuo minčių apie jį.

Vyro tėvas yra alkoholikas. Kuomet dirba užsienyje negeria, bet grįžęs iškart griebiasi stikliuko ir geria turbūt 80 proc. likusio laisvo laiko. Tiek blaivas, tiek girtas jis nėra malonus žmogus, negerbia nei savo žmonos (vyro mama), nei kitų žmonių aplinkui, jaučiasi pasaulio bamba, dažnai elgiasi kaip mažas vaikas, reikalauja dėmesio, būna valdingas, be galo kritiškas ir net sakyčiau negailestingas. Pavadinčiau jį visiškai netašytu tipu.

Mane jis myli ir niekada nėra įžeidęs, bet aš negaliu pakęsti, kaip jis elgiasi su aplinkiniais. Negaliu į jį žiūrėti, kai pas juos svečiuojamės (o jis įkyriai lenda bendrauti, ypač, kai yra girtas), kritikuoja ir keikia visus aplinkui, dažnai nepagarbiai bendrauja su mano vyru, kuriam jau per 30 metų. Kartais uošviui užeina valdingumo bangos ir jis ima skambinėti po keletą kartų per dieną (vyrui) ir klausinėti, kur jis, ką veikia, ar nemiega su kitomis moteris, ar dirba, kiek uždirba. Kartais vadina mano vyrą ubagu, nieko vertu menininku, kartais skambina ir sako, kad jį labai mylį ir pan.

Žodžiu žmogus visiškai nestabilios psichikos, pavydus, tironiškas, valdingas, netaktiškas ir labai nemalonus. Nepaisant to, kad mane myli – aš jo nemėgstu ir nervinuosi kaskart, kai išgirstu, kad jis skambina mano vyrui telefonu ar per „skype”. Atvykus į svečius, nenoriu ten likti nakvoti. Mane nervina viskas, kas susiję su juo. O dabar jis, kaip išprotėjęs laukia anūko ir tikisi, kad mes atsakinėsim dažniau, kad krikštysim vaiką cerkvėje, o ne bažnyčioje (mano vyras rusakalbis)…

Dabar, kai laukiuosi išvis nenoriu jo matyti, o mintis, kad jis mano mažylį laikys ant rankų, mane nervina iki širdies gelmių.

Esame apie tai šnekėję su vyru. Jis pripažįsta, kad jo tėvas serga ir nėra išmintingas žmogus, neverčia manęs per prievartą bendrauti, bet būdamas geros širdies jis palaiko gražius santykius su abiem tėvais, jei reikia atsaiko moralų, prieštarauja, bet nenusisuka.

Vyro mama – inteligentiška, nuolanki moteris, kuri tiesiog užsiima aukos vaidmeniu, visada maloniai šypsosi ir kenčia (nesu kvaila, viską matau…). Taip pat vyras turi seserį gyvenančia užsienyje, kuri su tėvais palaiko gana šaltus santykius, tad mes vienišiems tėvams tarytum „viskas, kas liko”…

Žodžiu tik pagalvojus apie vyro tėvą mane nukrečia šiurpas ir aš negaliu jo nugalėti. Svajoju tiesiog nekreipti dėmesio į tą vyriškį, gyventi savo gyvenimą… galėčiau nusispjauti ir tiesiog nebendrauti, bet tas mano atsakomybės jausmas viską gadina. Vis mąstau, kad tai vyro tėvai, negaliu jų negerbti, jie vistiek visada bus šalia ir aš negaliu taip pasielgti, tad kiek galiu mandagiai bendrauju (nors yra tekę ir susipykti). Kaip išmokti priimti žmogų tokį, koks jis yra ir gyventi savo gyvenimą? Kartais man atrodo, kad aš pati užsiimu aukos vaidmeniu, nuolat stengiuosi būti visiems pati geriausia, niekada nesuklysti, nieko nenuvilti. Mane išties dažnai kankina kaltės jausmas dėl įvairių kvailų dalykų apie kuriuos galvoti net neverta. Kaip padėti pačiai sau?

Prie viso to norėčiau pridėti, kad ir mano pačios vaikystės nebuvo labai graži. Šeimoje buvo daug alkoholikų, vienas iš jų buvo mano tėvas, kuris gyvenimą baigė savižudybe. Analizuodama save aš suvokiu, kad ko gero perkeliu ant vyro tėvo pyktį dėl savo vaikystės išgyvenimų, bet man tai nepadeda nurimti ir rasti ramybę. Meldžiuosi ir medituoju, bet nemalonūs jausmai šiam žmogui nedingsta.

Atsakymas:

Labas, Aukse,

Ačiū, kad parašei ir kreipiesi pagalbos.

Pradėkim nuo jausmų. Taip, kaip fiziniai pojūčiai sako, kas vyksta su mūsų kūnu, taip jausmai padeda suvokti mūsų psichologinį santykį su aplinka ir aplinkiniais. Jei jausdami šaltį – apsirengiame, kai skauda – nuo skausmo šaltinio pasitraukiame, arba suprantame – su mūsų kūnu kažkas negerai ir gydomės. Tu jauti pyktį ir pasibjaurėjimą, ir psichika sako: „šis žmogus elgiasi neteisingai, nedorai“, todėl tau kyla noras apsaugoti save ir savo šeimą. Aukse, kylančios emocijos parodo tikrą tavo santykį su uošviu.

Viskas būtų teisinga, bet atsiranda kliuvinys, – protas sako, kad turėtum uošvį mylėti ir priimti tokį, koks šis yra. Iš čia kyla kognityvinis disonansas – jauti viena, o protas sako kai ką kita. Dabar tavo psichikai atrodo – kažkas ne taip, klaidingai vertini realybę, o jei taip yra, reiškia tau gresia pavojus ir tave reikia saugoti. Apsauga nuo „trumpo jungimo smegenyse“ (iškreiptos realybės) tau sukuria dar vieną jausmą – kaltę. Jei iš pradžių jautei atstumiančius jausmus, o po to protu suvokei, kad taip jaustis nevalia, reiškia kažkaip reikia kompensuoti tą neatitikimą. Kaltė tam puikiai tinka.

Tai, atrodo, neracionalu ir prieštarauja sveikam protui. Kaip kaltė gali padėti?!? Deja, toks elgesio modelis būdingas daugeliui žmonių vaikystėje patyrusių smurtą (tiek fizinį, tiek psichologinį, tiek seksualinį) iš tėvų ar globėjų, – iš tų asmenų, iš kurių tikimasi besąlygiškos meilės. Rašai, jog tėvas buvo alkoholikas. Būdamas alkoholikas jis tikrai negalėjo būti pilnavertis tėvas, savaime suprantama, tai neigiamai įtakojo tavo ir tavo mamos gyvenimą ir, žinoma, paliko gilų nesaugumo pėdsaką. Jo savižudybė – dar vienas įvykis, turėjęs palikti randą tavo sieloje. Visa tai, kaip vaikui, tau turėjo būti nepakeliama našta. Stengeisi visomis išgalėmis atitikti tėvų lūkesčius, ir „išmokai“ taip elgtis, nes tik būdama tokia, kokios tavęs tikisi, galėjai išgyventi. Šiandieną vis dar nori patikti žmonėms, nesvarbu, kokią rolę jie vaidina tavo gyvenime, nes „moki“ elgtis tik taip.

Tavasis apsaugos mechanizmas užstrigęs giliai praeityje, vaikystėje, kai buvai bejėgė pakeisti aplinkybes, kai atrodė, kad esi pati atsakinga už viską, kas vyksta su tavimi. Todėl šiandien tau atrodo, jog esi įsipareigojusi vyro tėvui, o sveikai kylantis atstūmimas primena nusikaltimą. Tu ir aš nesame terapijoje, tačiau jei būtume, guldau galvą, – pasikapsčius savyje suprastum, – vis dar jauti poreikį įtikti savo tėvams, kad pelnytum nors truputį daugiau meilės ir dėmesio. Kažkuri tavo psichikos dalis vis dar mano: „būdama gera visiems, nesvarbu, kaip jie su manimi elgiasi, juos „pataisysi“, pakeisi ir jie pradės tave mylėti. Mylėti taip, kaip reikia tau – gausi tokią meilės ir dėmesio, kurių taip trūko ir tebetrūksta iki šiol.

Žinau, skauda tai skaityti, prisiminti ir vėl iškelti į paviršių. Rašau, kad suprastum – tu jau nebe ta maža, paklusni ir meilės trokštanti mergaitė. Esi suaugusi moteris, tuoj tapsianti mama, gebanti (arba galinti išsiugdyti gebėjimą) ne tik susitvarkyti su nemaloniomis emocijomis (pykčiu, panieka, kalte, gėda), bet ir galinti pakreipti savo gyvenimą vaga, kuri priimtina tau pačiai. Panorėjusi gali nebebendrauti su savo uošviu. Nesakau, kad bus lengva, tačiau – įmanoma, nors dabar tau atrodo kitaip.

Laikas pakalbėti apie tavo pareigas. Pradėkime nuo to, kad vyro tėvui neprivalai visiškai nieko (kaip beje ir pats vyras). Pacituosiu ištrauką iš neseniai duoto interviu balsas.lt apie vaikų pareigas tėvams:

„Pareigos kyla iš abipusio susitarimo tarp dviejų žmonių. Pavyzdžiui, turiu kabinetą ir įsipareigojau už jį mokėti, nes sudariau sutartį su savininku. Jei aš savanoriškai sudariau sutartį – turiu pareigą jos laikytis. Kol vaikas savanoriškai nesudaro susitarimo – tai bus primesta pareiga, dažniausiai dėl to, kad tėvams taip patogiau.

Ne, vaikas nieko neprivalo, jei savo noru nesusitarė. Vaikas gali daryti namuose įvairius darbus, jei tėvai jį išmoko tą daryti savarankiškai ir savanoriškai, taip vaikui kyla motyvacija iš vidaus, o ne dėl to, kad jis bijo bausmės. Būtent tėvų pareiga yra jį motyvuoti, išmokyti, bet ne per prievartą liepti daryti, o kalbantis ir paaiškinant, pasakojant ir kuriant dialogą su vaiku.“

Būdama nuolaidi blogai besielgiančiam žmogui, sukuri precendentą jam ir toliau taip elgtis. Elgdamasi taip, kaip nori jis nukenti būtent tu, nukenčia ir aplinkiniai, nes toks žmogus mano, kad gali taip elgtis nesulaukdamas jokių pasekmių. Ši problema dar pagilės, atsiradus vaikeliui. Aukse, tavo jausmai uošviui yra visiškai sveiki, jie sako: „traukis nuo šio žmogaus kiek įmanoma toliau ir saugok savo vaiką“. Tavo vyro pasirinkimas bendrauti su savo agresyviu tėvu, tai jo pasirinkimas, tačiau uošvis neprivalo būti tavo gyvenimo dalimi, jei tu pati to nenori, ir ypač tavo vaiko.

Beje, vyro tėvas yra suaugęs žmogus, irgi privalantis prisiimti atsakomybę už save: jei jis nevertas bendravimo, tai yra jo paties pasirinkimas būti tokiu, ir nesi už jį neatsakinga.

Sakai: „tai vyro tėvai, negaliu jų negerbti“. Kodėl turi juos gerbti? Pagarba – jausmas kylantis iš kito žmogaus dorybių, taigi, gerbti žmogaus, nenusipelnančio pagarbos (turinčio ydų) tiesiog negali. Tu pati renkiesi, žmones esančius tavo gyvenime ir, beje, tas pasirinkimas svarbesnis, nei manai. Praleisdama laiką su skurdinančiais tavo gyvenimą žmonėmis, atimi laiką kurį galėtum skirti žmonėms atnešantiems į tavo gyvenimą šilumą ir meilę, praturtinančiais tave.

Tavo klausimą „kaip išmokti priimti žmogų tokį, koks jis yra, ir gyventi savo gyvenimą?“ perfrazuočiau taip: „kaip išmokti gyventi savo gyvenimą taip, kad galėčiau būti savimi?“ Rašiau anksčiau, ši užduotis nelengva, esi nepratus taip elgtis. Bet… Pagalvok apie savo vaikelį, ar norėsi, kad jo gyvenime būtų žmonės, kurie tau kelia baimę ir pasibjaurėjimą? Vaikučiai jaučia emocijas, puikiai jas supranta ir jei santykiai su uošviu nėra geri, kodėl turi į šį emocinį karą įtraukti ir vaiką? Jei atsakymas „dėl pareigos“, tada mano klausimas būtų: „o kaip tavo pareiga vaikui suteikti jam maksimalų saugumą?“ Tai plėšantys tave per pusę klausimai, bet atsižvelgiant į tai, kas jau išsakyta, atsakymas kaip ir aiškus.

Žinau, kad mano atsakymas gali ir nepadėti. Praktikoje nuolat susiduriu su situacijomis, kuriose geri žmonės tampa blogų žmonių įkaitais dėl klaidingų įsitikinimų: „aš privalau“, „aš negaliu kitaip“, „man neišeis“, „aš esu koks esu“, „ aš neturiu pasirinkimo“. Aukse, prisimink, – nebesi maža mergaitė, įstrigusi vaikystėje (net jei taip kartais ir jautiesi), tu gali keisti savo ir savo vaikelio gyvenimą taip, kaip nori pati. Gali.

Sėkmės!

Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt