Manau, jog sergu depresija, taip pat esu labai pavydi

0 (0)

Klausimas:

Laba diena. Parašyti Jums, prireikė nemažai drąsos. Gal todėl, jog sunku pripažinti, kad su manimi kažkas ne taip. Man 17 metų, niekada neturėjau problemų su drovumu, man lengva bendrauti ir plėsti pažįstamų ratą, aplinkiniai mane dažnai giria, esu stipraus charakterio, visada pasitikėjau savimi, tačiau kažkas su manimi atsitiko. Iki šiol manau, jog sergu depresija. Atsirado nerimas be priežasties, nuolatinis jaudinimasis, prabudinėjimai naktį, vien tik neigiamos mintys, nusivylimas, mažesnis pasitikėjimas savimi. Nebuvo noro nieko daryti, net paprasti kasdieniniai dalykai tapo neįveikiami, norėjau tik gulėti lovoje. Pasidariau labai jautri, mane pravirkdydavo, net muzika. Iš pradžių nekreipiau į tai dėmesio, kaip ir visi galvojau, jog tai tik paauglystės laikotarpis. Tačiau, kai tai ėmė tęstis labai ilgai ir tik blogėjo, pradėjau lankytis pas psichologę. Pradžioje išsipasakoti buvo sunku, nes kartais pati nebesuprantu ką jaučiu. Pas psichologę lankiausi mėnesį, kol ji pasakė, jog esu normali mergina ir galiu su tuo pabandyti susitvarkyti pati. Taip, nustojau gulėti lovoje, supratau, jog jeigu nepadėsiu pati sau – nepadės niekas. Ieškau veiklos, stengiuosi nesėdėti vietoje, dažnai pati save skatinu, tačiau du pagrindiniai dalykai niekaip nenori pasitraukti. Tai neigiamos mintys ir nerimas. Pati suprantu, jog galvojimas apie blogį jį ir atneša, tačiau labai sunku save pakeisti. Nuolat jaučiu virpuliuką viduje – be jokios priežasties. Bijau būti palikta, nesuprasta, bijau likti viena.

Turiu vaikiną, su kuriuo draugaujame jau metus, jis labai manimi rūpinasi, palaiko, išklauso ir stengiasi padėti. Tačiau aš visada randu prie ko prikibti, nuolat prisigalvoju visiškai nebūtų dalykų, dažnai verkiu. Taip pat esu labai pavydi, nuolat galvoju, jog gali atsirasti už mane geresnė, gražesnė – nebepastikiu savimi ir kitais tiek kiek norėčiau. Todėl su vaikinu padaugėjo pykčių, pora kartų vos neišsiskyrėme, tačiau jis nepasiduoda – mes abu norime bendro gyvenimo ir su tuo kovojame. Žinau, jog turiu tuo labai džiaugtis ir jį vertinti. Kartais atrodo, jog tuoj sugrįšiu į ankstesnį gyvenimą, kada jaučiausi laiminga, bet kam nors nutikus (menkiausiai smulkmenai) aš paimu labai giliai į širdį ir viskas vėl grįžta į pradžią. Tai tęsiasi jau apie 5 mėnesius. Aš pati manau, jog visa to priežastis yra tai, kad buvau palikta tėvų (jie turėjo išvažiuoti į užsienį) trims metams ir aš turėjau gyventi viena. Metus gėriau ir keršinau visam pasauliui, nes gyvenimas privertė mane kentėti. Džiaugiuosi, jog sugebėjau išskapstyti iš alkoholio, tačiau iš depresijos išlipti, man atrodo daug sunkiau. Labai ačiū Jums už atsakymą.

Linkin Park

Atsakymas:

Labas,

Ačiū už laišką. Džiugu, jog atradai savyje drąsos pasidalinti savo sunkumais, nors ir buvo nelengva.
Skaitydama tavo laišką jaučiu daug netikrumo, pasimetimo, nesaugumo ir nepasitikėjimo šalia tavęs esančiais žmonėmis, kurie gali palikti, nesuprasti, išduoti. Natūralu, jog neigiami jausmai ir mintys išvargina, nebeleidžia matyti teigiamų pusių gyvenime… Iš šio užburto rato nelengva ištrūkti, tačiau tau jau pavyko, įveikti kai kuriuos sunkumus, tad tikiu, jog pavyks įveikti ir likusius.

Neigiamos mintys, kaip taisyklė, iššaukia neigiamus jausmus, o šie lemia elgesį – dažnai vengimą, pasidavimą, neveiksnumą. Akivaizdu, kad nesiimant aktyvių veiksmų pokyčiai negalimi, tad kviečiu ir toliau tęsti tai, ką pradėjai. Suprantu, jog pokyčių norisi „čia ir dabar“, tačiau jiems reikia laiko ir pastangų. Noriu akcentuoti, kad pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnelių, tad nebūtina iš karto užsibrėžti didelių tikslų. Kiekvieną dieną įgyvendinant mažus tikslus (pasakyti sau komplimentą, išmokti gaminti kažką naujo, nudžiuginti mylimą žmogų, padėti kitam ir t.t.) galima pasiekti tai, ko nori ir sieki šiame gyvenimo etape, t.y. tapti labiau pasitikinčia savimi ir aplinkiniais, išmokti efektyviai susidoroti su neigiamomis mintimis ir jausmais, jaustis laiminga. Svarbu neužsisklęsti nuo žmonių, kurie siekia tau padėti, ir drąsiai priimti naujus iššūkius.

Laiško pabaigoje norėčiau skirti šiek tiek dėmesio tavo išsakytoms mintims, jog galbūt sergi depresija. Deja, nei patvirtinti, nei paneigti to negaliu, kadangi svarbu įvertinti ne tik laiške išdėstytus argumentus. Šiuo klausimu naudinga pasikonsultuoti su specialistu artimiausioje poliklinikoje – psichologu ar psichiatru. Esant reikalui psichiatras gali paskirti medikamentų, kurie padės sugrįžti į kokybišką ir produktyvų gyvenimą. Suprantu, jog gali būti nedrąsu kreiptis į specialistą, tačiau svarbu neatidėlioti, jeigu savijauta nesikeičia į gerąją pusę.

Stiprybės,
Psichologė Diana Kvakšytė