Turiu man ramybės neduodantį klausimą. AR PALIKTI VAIKINĄ?

0 (0)

Klausimas: Sveiki, turiu man ramybės neduodantį klausimą; AR PALIKTI VAIKINĄ, su kuriuo draugaujame ilgiau nei 4 metus? Jis puikus vyras: rūpestingas, ištikimas, atlaidus, protingas, komunikabilus, tačiau niekad nebuvo man patrauklus, o ypač dabar (jau daugiau nei pusmetį jis manęs visai nebetraukia). Visą laiką stengiausi to nepastebėti, o jo puikus humoro jausmas ir malonus bendravimas šį trūkūmą kompensavo. Taip pat mane erzina jo tingėjimas dirbti ir be gėdos jausmo leisti moteriai už jį sumokėti kavinėje ar parduotuvėje. Nepaisant šių dalykų, aš prie jo smarkiai prisirišau. Jis vienintelis žmogus, su kuriuo galiu jaustis savimi, galiu kalbėtis betkokia tema, išsipasakoti ir likti suprasta. Jis man – geriausias draugas, kurio nenoriu įskaudinti, tačiau atsakyti į jo jausmus man darosi vis sunkiau. Žinau, kad jis mane labai myli, ir su kiekviena diena vis labiau, tačiau man nebemalonus jo dėmesys ir prisilietimai. Norėčiau likti jo drauge, bet manau, kad jam tai būtų per sunku, o ir pati bijau likti vieniša – bijau, kad taip ir neatsiras kitas žmogus, kuris užpildys tuštumą širdyje… Bijau, kad galiu po kurio laiko suprasti padariusi klaidą palikdama mane taip nuoširdžiai mylintį žmogų. Šiuo metu susilaukiu dėmesio ir iš kitų vaikinų, bet stengiuosi į tai nereaguoti, kad ir kaip norėčiau. Jau dabar jaučiuosi neištikima, nors fiziškai jo nesu išdavusi. Prašau, padėkite priimti teisingą sprendimą.

Loreta (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Loreta, ačiū kad parašei.
Atsakymo „ką daryti“, deja, duoti negaliu, taip, kaip ir nei vienas kitas žmogus šiame pasaulyje. Sprendimą, koks jis bebūtų, teks priimti tau pačiai. Ir pačiai taip pat teks (ir tenka) gyventi savo gyvenimą, dar ilgus metus. Kaip juos gyvensi – spręsti tau. Svarbu, kad gyventum savo, ne kitų žmonių gyvenimą, besistengdama dėl jų. Prisimink, kad pirmoje vietoje visada turėtum būti tu pati, o tada visi kiti.

Pažiūrėkime, kaip tavo santykis atrodo iš šono… Gyveni su draugu, kurį vis mažiau ir mažiau myli, padedi jam finansiškai (nors norėtum, kad būtų kitaip), jis tau nepatrauklus kaip vyras. Ar tikrai esi pasiruošusi, kad šis santykis išliktų visam tolimesniam gyvenimui? Tikėtis, kad vaikinas staiga pasikeis – būtų naivu, žmonės keičiasi retai. O viltį, kad partneris pasikeis laikui bėgant turi beveik kiekviena pora turinti bėdų. Tau pačiai atsakius į šį klausimą, bus gerokai aiškesnė santykių perspektyva.

Geri santykiai, kaip bręstantis vynas, su metais – tik gerėja. Jei yra priešingai – kažką reikia keisti. Pati jau svarstai išsiskyrimo galimybę, tačiau baugina tuštuma, atsiversianti likus vienai. Ši žiojinti sielos skylė dažai pakiša koją sveikų santykių sukūrimui. Norėdami išvengti vienatvės, žmonės bet kokia kaina siekia sukurti ar išlaikyti santykius, net jei ta kaina – jų pačių gyvenimas. Pagalvok, jei tos tuštumos nejaustum, jei nebijotum būt viena tol, kol atrasi sau tikrai tinkamą žmogų, su kuriuo nereikės leistis į tokius emocinius kompromisus (kaip dabar), ar norėtum aukoti savo gyvenimą būdama su vyru, tik tam, kad jo neįskaudintum?

Suprantu, kad tau rūpi tavo draugas, juk tu – žmogus. Tačiau negali būti jo „mama“ visą likusį gyvenimą. Jis – suaugęs vyras, pats galintis pasirūpinti savimi ir savo jausmais. Ne kartą esu rašęs ir pakartosiu dar kartą: ne mes esame atsakingi už kitų suaugusiųjų žmonių jausmus, o jie patys. Loreta, neprivalai gyventi savo vaikino gyvenimo ir rūpintis jo gerove, ypač, tai tau svetima.

Baigdamas, norėčiau pakomentuoti tavo norą būti draugais po išsiskyrimo. Tai – beveik neįmanoma. O jei kas sako kad įmanoma, apgaudinėja ir skaudina arba save, arba buvusį partnerį, arba abu. Po išsiskyrimo turi praeiti nemažai laiko, mažiausiai metai, geriau dveji, kad vėl galėtumėte bendrauti, kaip lygiaverčiai žmonės, kad jausmai ir jų likučiai jau būtų išgyventi ir galėtumėte pradėti sveiką draugystę, jei tokios norėsis, be jokių paslėptų (sąmoningai ar nesąmoningai) tikslų. Šioje vietoje kompromisai – abiem jums blogiausia išeitis.

Linkiu įsiklausyti į save, nebijoti savo vienatvės ir tuštumos, bet į ją atsigręžti, smalsiai ir švelniai pasižiūrėti. O tada, kai būsi labiau savimi, gyventi taip, kaip norisi tau pačiai.

Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt